Dawnshard

Brandon Sanderson, “Dawnshard”, Drangonsteel Entertainment, 2020

Dar skaitydama pirmąją serijos knygą, galvojau: kurlink eina Rysn linija? Aišku nebuvo. Kas aiškėjo, kad Rysn kada nors kažkur atliks svarbų vaidmenį. Taip pat, skaitydama pirmąją knygą, ryte ryjau šykščiai patrupintas detales apie Aimia – labai jau masino tas Rosharo regionas, aptrauktas paslapčių ūkais.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau tų detalių apie abu mažėjo. Tol, kol Sandersonas vėl suvedė mus su Rysn.

Ir – voilà – pagaliau skaitytojai gauna abu.

Navani pasiunčia Rysn į ekspediciją tyrinėti Akinah salos Aimia salyne. Viskas būtų puiku, bet… Prisimenat Liafor princesę? O čia… Rysn gyvūnėlis negaluoja. O dar ir plaukiama laivu su velnioniškai jūreiviškai prietaringa, nedraugiška įgula, lydint ne bet kokiems Knights Radiant, o šauniajam Lopen.

Jau skamba gerai.

Kaip visada, Sandersonas stebina empatija savo personažams. Rysn pergyvenimai dėl jos negalios, nepasitenkinimas tuo, kaip aplinkiniai nesugeba su ja apsieiti gąsdindamiesi jos negalios – aprašyti tobulai (na, rezonuoja su tuo, ką yra tekę girdėti iš žmonių su negalia). Man toks jausmas, kad Sandersonas, prieš rašydamas apie kokią nors problemą, pasisodina ją turintį žmogų kur nors prie staliuko ir kvočia: „Na, tai ką tuomet jautėt? O tada? Papasakokit daugiau…“

Net ir Lopeną čia jis sugeba atskleisti daugiau nei kaip lig šiol matytą juokdarį. Man patinka surimtėjęs Lopenas.

O pati istorija?

Na… Kad Sandersonas rašo gerai, tai faktas.

Bet…

Šįsyk istorija nuo pradžių eina kažkokia gan tolygia ir nujaučiama linkme. Ne tai, kad atspėjama, bet tiesiog jauti, kad turi klostytis daugmaž kažkaip va taip. Jei ankstesnes Stormlight Archive knygas skaitei atidžiai ir dar nelabai seniai, tai, kodėl plaukiama į Aimia, ir dar Akinah, kaip ir aišku. Rysn, kaip personažui, dėmesio lig šiol skirta tiek, kad numanai, kad ir kas ten benutiktų, vėlesnėse knygos dalyse ją sutiksi. Antagonizuojančios jėgos atskleidžiamos ganėtinai anksti, tad su kulminacija kažkaip neįsivažiavau. Aišku, buvo ten savo momentų, tačiau kažkaip greitai vėl atsirado nuojauta, kad viskas ten galų gale susitvarkys.

Iš Aimia irgi kažkaip daugiau tikėjausi – taip paslaptingai ji buvo nupiešta. O čia taip lengvai prasibėgo. Tačiau taip, ką darysi, Sandersonas  – didelis žvėris, neskuba kaip koks chull, pasiima detales iš tūkstančių psl prieš, tai tikiuosi, kad prie jos jis dar grįš.

Kas patiko, kad akivaizdžiai ruošiama dirva kažkokiai labai labai istorijai.

Visų pirma, pradedamos susieti ankstesnėse Stormlight Archive dalyse pabarstytos užuominos. Sakiau, kad ten ne bile kokie ežeriukai pas Rock buvo, o po „Oathbringer“ įsitikinimai tik stiprėjo 🙂

Antra… Nustebino, kad _____. Pasakysiu tiek: šita fantastinių knygų serija ambicinga nerealiai.

Įdomu, kur Sandersonas ją nuves.

P.S.: o tai nejaugi tai Liafor princesei baigėsi taip? 😦

Ankstesnės serijos dalys aptartos čia:

https://bagaznikelis.com/2020/08/15/the-way-of-kings-1-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/08/31/the-way-of-kings-2-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/09/21/the-words-of-radiance-i-dalis/

https://bagaznikelis.com/2020/09/30/the-way-of-radiance-ii-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/10/18/oathbringer-i-dalis/ (atnaujinta)
https://bagaznikelis.com/2020/11/04/oathbringer-ii-dalis/
https://bagaznikelis.com/2021/01/11/edgedancer/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s