Oathbringer (I dalis)

Brandon Sanderson, „Oathbringer“, Gollancz, 2018

“O-ou, kažkas ne taip,“ – pradėjau galvoti kažkur ties viduriu pirmosios „Oathbringer“ dalies.

Iš Sandersono išmokau tikėtis daug: išlepino, bjaurybė. Detalus, kartais net pedantiškas pasaulio kūrimas ir sudėtingi personažai, išgyvenantys skausmingus vidinius virsmus – tai buvo tie esminiai akcentai, kurie jau porą mėnesių prikaustė mane prie Sandersono kūrybos. O čia…

Prasidėjo gal ir visai neblogai. Pagaliau nauja aplinka (kiek galima tas Shattered plains mūčinti), beveik detektyvinė, beveik siaubiako siužeto linija. Beveik pakraupau. Kai baigiau „The Words of Radiance“, tiesiog drebėjau dėl Adolino – kas jam, peržengus tokią ribą, bus. Pasirodo, nieko. Linija baigėsi tiesiog va taip va, nelabai ir kulminavusi. Kas ganėtinai abidna, turint omeny, kiek buvo investuota į kai kuriuos veikėjus. Apskritai, pagal tai, kaip baigėsi, keista, kad ji apskritai įvyko (kodėl, iš siužeto ar ateity prireiksiamų aplinkos elementų pusės tai kaip ir aišku; bet įgyvendinimas tai strigo).

Labai daug tikėjausi iš pasaulio kūrimo – juk vis dėlto Alethkaro žmonės, išgyvenę kataklizmą, persikraustė į seniai visų pamirštą miestą, legendų legendą. O aplinką Sandersonas kurti tai tikrai moka.

Ir… nieko. Gerai, suprantu, kad tame legendiniame mieste tūnančios paslaptys yra absoliučiai, visai, visų pamirštos ir kad naujieji miesto gyventojai į jį žiūri kaip į senovinį vientisą akmens luitą. Bet Shattered plains irgi buvo iš principo nepažįstamos, o ten kiekvienas rockbud išblusinėtas buvo. Šitai nuvylė.

Dėl personažų…

Jau pripratau, kad lygiagrečiai vystomos dvi linijos: vienoje personažas kapstosi sunkiomis aplinkybėmis realiu laiku, o kitoje pasakojama, kokie kertiniai įvykiai jo gyvenime atvedė jį į dabartinę situaciją. Kaladino ir Shallan atžvilgiu tai suveikė puikiai.

Su Dalinaru sunkiau. Apie tai, kaip jam sunku tvarkytis su Alethkaro vaikų darželiu (didžiaisiais princais) prisiskaitėme ankstesnėse Stormlight Archive dalyse. Apie tai, kaip jis pasikeitė po tragiško jo brolio Gavilaro nužudymo – irgi. Tad Sandersonas fokusuojasi ties Dalinaro jaunyste. Kontrastą tarp jaunesnio ir dabartinio Dalinaro jis sukuria puikiai – iš pradžių jie atrodo tarsi du skirtingi žmonės, kuriuos sieja tik tai, kaip jie neprilygstamai kaunasi. Jaunasis Dalinaras – nežinia kiek kartų tamsesnė asmenybė, kartais artėjantis prie vadovėlinio psichopato. Tiek, kad kažkokie stabdžiai yra ir pačiais esminiais momentais jis kažkaip išbalansuoja. Kol kas, viena labiausiai sukrenčiančių scenų – išsiaiškiname, kokiomis aplinkybėmis Dalinaras vos nenužudė savo brolio. Priešingai nei galvojau anksčiau, tai tikrai ne kėsinimasis dėl mylimos moters rankos.

Jau anksčiau man atrodė, kad viena didžiausių tragedijų, iš žudymo mašinos pavertusi Dalinarą pavargusiu išminčiumi, bus ne tiek jo brolio žmogžudystė, kiek kažkas, kas nutiko jo žmonai. Ir iš tiesų, mes pagaliau gauname prisiminimų nuotrupas apie Dalinaro žmoną, princų Adolino ir Renarino motiną. Ir klausimai čia man du: kodėl Dalinaro prisiminimuose ilgą laiką žiojėjo skylė, užimanti viską, kas susiję su jo žmona; ir kodėl dabar tie prisiminimai grįžta?

Ir vis tik, kol kas dar iki pilno sukrėtimo dar trūksta. Jau išmokau, kad Sandersonas smūgį paprastai pasitaupo antrai daliai. Bet apskritai, Dalinaro linija „Oathbringer“, palyginus su Kaladino ir Shallan linijomis, kažkokia ne tokia paveiki, išsėtesnė.

Būtent tas personažų linijų išsėtumas man ir trukdė mėgautis „Oathbringer“. Viewpoints šokinėja ne vien nuo Dalinaro prie Kaladino, prie Shallan ir vieno kito personažo, būtino didesnei įvykių perspektyvai, bet ir prie pavienių antrinių personažų. Kaladinas čia išvis patrauktas ne visai į antrą planą, bet gerokai į šoną. Na, suprantama, upgradinosi, tai kol kas tegu sau būna, bet aš, kaip skaitytoja, prie jo prisirišau ir man trūksta jo perspektyvos. Ir Sylphrenos!

Nesupraskit neteisingai, myliu Bridge Four. Bet čia jų perspektyvos labai patrupintos: kažkiek Sigzil, kažkiek Teft, kažkiek Rock ar Moash. Kad Teft ir Rock perspektyvų reiks, užuominų Sandersonas pameta. Dėl Moash irgi kaip ir aišku. Tebūnie. Betgi esama ir dar bent vieno papildomo Bridge Four nario, tikrai turinčio parako, tačiau Sandersonas labai jį taupo, kertiniais momentais per jį pajudindamas siužetą, bet prie perspektyvos ir neprileisdamas (įdomu, kodėl). Kas erzina, kad nei Sigzil, nei Teft į save nebepanašūs, ir nesuprantu, kodėl: ar dėl to, kad mes juos anksčiau matėm per subjektyvią Kaladino perspektyvą, ar dėl to, kad part-time‘indamas tarp skirtingų ciklų Sandersonas pamažu pavargsta ir paleidinėja vadžias.

Požymių yra. Šita fragmentacija mane truputį neramina, ypač, turint omeny, kad veiksmą bandoma plėsti per visą Rosharą.

Kas ramina, tai kad pagaliau gauname dalinį paaiškinimą 4500 m. senumo priešistorei. Dėl ko ir pradėjau skaityti. Tai ne tik nustato gaires tolimesniems įvykiams, bet ir suteikia vilčių, kad Sandersonas tikrai žino, ką daro, tik galbūt dėlioja personažus ir ruošia juos ateičiai.

Kas gerai, nes jau beveik išsigandau.

Ankstesnės serijos dalys aptartos čia:

https://bagaznikelis.com/2020/08/15/the-way-of-kings-1-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/08/31/the-way-of-kings-2-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/09/21/the-words-of-radiance-i-dalis/

https://bagaznikelis.com/2020/09/30/the-way-of-radiance-ii-dalis/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s