Oathbringer (I dalis)

Brandon Sanderson, „Oathbringer“, Gollancz, 2018

Pataisymas: Apžvalgą I-ajai „Oathbringer“ daliai parašiau neperskaičiusi II-osios dalies. Ir tai, nors taip išėjo netyčia, buvo neteisinga I-osios dalies atžvilgiu. Todėl apžvalgą parašiau naujai.

I-ąją „Oathbringer“ dalį pradėjau su didžiu entuziazmu. Sandersonas išlepino detaliu, kartais net pedantišku pasaulio kūrimu ir sudėtingais personažais, išgyvenančiais skausmingus vidinius virsmus – būtent šie akcentai, mane jau porą mėnesių prikaustė prie Sandersono kūrybos.

Labai daug tikėjausi iš pasaulio kūrimo – juk vis dėlto Alethkaro kariuomenės, išgyvenusios kataklizmą, persikraustė į seniai visų pamirštą miestą, legendų legendą. Vyksta karas su nubudusiais parshmen ir nepažįstamomis, senovinėmis galiomis. Pasaulį siaubia keistos Everstorms. Su Alethkaro sostine dėl kažkokių nežinomų priežasčių jau kurį laiką neina susisiekti. Visam Roshar pasauliui gresia pavojus. O dar pamažėle atskleidžiama Dalinaro istorija ir paslaptingos aplinkybės, susijusios su jo praeitimi ir žiojinčiomis skylėmis jo prisiminimuose.

O dar ir pagaliau patrupinama informacijos apie tai, kas iš tiesų nutiko prieš tuos 4500 metų!

Ir vis tik, I-oji „Oathbringer“ dalis man nesuveikė tol, kol neperskaičiau II-osios dalies. Ko buvo galima tikėtis: nepaisant to leidimo, kurį skaitau, abi dalys – tai juk viena knyga. Ir gaila, kad „Oathbringer“ padalinimas į dvi knygas nesuveikė taip gerai, kaip su kitomis Stormlight Archive knygomis.

Kai baigiau „The Words of Radiance“, tiesiog drebėjau dėl vieno personažo, prie kurio labai pririšau ir kuris, nors ir ne visai, bet vis dėlto netikėtai, pačioje pabaigoje peržengė tam tikrą nematomą liniją. Jaudinausi dėl to, kas jam, gyvenančiam pasaulyje su tokiais griežtais kultūriniais suvaržymais ir supamam personažų su itin aukšta kartele garbės suvokimui, bus.

Skaitant I-ąją „Oathbringer“ dalį, labai magėjo, kaip ten bus su ta linija: ji krypo ne tai į detektyvą, ne tai siaubiaką, ne tai paranormalius klodus ir dar pynėsi su legendinio bokšto-miesto Urithiru paslaptimis. O tada, kaip man pasirodė, baigėsi per anksti, ne iki galo išvystyta ir dar be pasekmių personažui, kai Sandersonas ankstesnėse knygose už panašius darbus personažus ir dar kaip pakankindavo.

Ką aš ten žinojau. Pasirodo, ta siužeto gija tebuvo siūlelis gerokai didesniame paveiksle, kuris skaitytojams atsiveria tik skaitant II-ąją „Oathbringer“ dalį. Mane tiesiog gražiai ir maloniai išdūrė. Prisimenat metaforinį Čechovo šautuvą? Čia ne šovė, o išsprogo. Skaitydama II-ąją dalį čiut ne paspringau. Ko gaila, tai kad pilnas situacijos vaizdas atsiveria tik skaitytojams…

Kitas dalykas, dėl kurio buvau neteisi – tai pasaulio kūrimas. Jau minėjau, kad iš Urithiru tokėjausi labai daug. Kūrimo čia yra, bet kol kas Urithiru vaizduojamas labai atsargiai; vis lydėjo jausmas, kad Sandersonas dėl kažkokių priežasčių nori atidėti Urithiru paslaptis vėlesniam laikui. Kas gal kaip ir suprantama, juk legendiniame mieste tūnančios paslaptys – absoliučiai, visai, visų pamirštos, o naujieji bokšto-miesto gyventojai į jį žiūri bemaž tik kaip į senovinį vientisą akmens luitą. Ir vis tik, skaitant II-ąją dalį, radosi užuominių, kad, ko gera, Sandersonas vis dėlto dar papasakos tiek apie paties Urithiru bokšto, tiek… kitų vietų ypatybes.

Derėtų man pažaboti savo nekantrumą.

Skaitant I-ąją dalį, turėjau abejonių dėl to, kaip pasakojama Dalinaro istorija.

Jau buvau pripratusi, kad lygiagrečiai vystomos dvi linijos: vienoje personažas kapstosi sunkiomis aplinkybėmis realiu laiku, o kitoje pasakojama, kokie kertiniai įvykiai jo gyvenime atvedė jį į dabartinę situaciją. Kadangi skaitytoją ypač dominas tas kaip, Kaladino ir Shallan atžvilgiu tai veikė puikiai.

Su Dalinaru sunkiau. Apie tai, kaip jam sunku tvarkytis su Alethkaro didžiaisiais princais, prisiskaitėme ankstesnėse Stormlight Archive dalyse. Apie tai, kaip jis pasikeitė po tragiško jo brolio Gavilaro nužudymo – irgi. Čia Sandersonas fokusuojasi ties Dalinaro jaunyste. Kontrastą tarp jaunesnio ir dabartinio Dalinaro jis sukuria puikiai – iš pradžių jie atrodo tarsi du skirtingi žmonės, kuriuos sieja turbūt tik tai, kaip jie neprilygstamai kaunasi. Jaunasis Dalinaras – nežinia kiek kartų tamsesnė asmenybė, kartais artėjantis prie psichopato (na, tuo požiūriu, kad bebaimis, ištroškęs kruvinų mūšių). Tiek, kad yra kažkokie stabdžiai ir pačiais esminiais momentais jis kažkaip išbalansuoja į gera.

Skaitant I-ąją dalį, buvo keista, kad praeities Dalinaro linija rodėsi kiek nuobodoka, bent jau iki tos scenos, kur Dalinaras beveik ______. Apie šį įvykį užsimenama ir ankstenėse Stormlight Archive knygose, tačiau jis buvo visai ne toks, kokio tikėjausi. Ir kad išsiaiškintume, kodėl taip yra, reikia perskaityti II-ąją dalį. O kabliukų yra ir daugiau.

Jau anksčiau man atrodė, kad viena didžiausių tragedijų, iš žudymo mašinos pavertusi Dalinarą pavargusiu išminčiumi, buvo ne tiek jo brolio žmogžudystė, kiek kažkas, kas nutiko jo žmonai. Ir iš tiesų, mes pagaliau gauname prisiminimų nuotrupas apie Dalinaro žmoną, princų Adolino ir Renarino motiną. Ir klausimai čia man du: kodėl Dalinaro prisiminimuose ilgą laiką žiojėjo skylė, užimanti viską, kas susiję su jo žmona; ir kodėl dabar tie prisiminimai grįžta?

II-oji dalis, vaikeliai. Skaitykit, skaitykit.

Kadangi I-oji „Oathbringer“ dalis daugiausiai fokusuojasi į pasiruošimą tolimesniems įvykiams ir įtraukia vis daugiau antrinių personažų perspektyvų, iš pradžių išsigandau, kad istorija gavosi per daug išbarstyta. Pasirodė, kad kai kurių personažų asmenybės pasikeitė; tikrai buvo mažiau Kaldino perspektyvos (Syl irgi!), o aš pradėjau jaudintis, kad dalykai slysta iš po kontrolės.

Pasirodo, taip nėra. II-oji dalis viską sudėlioja į savo vietas, o aš dabar jau 150% pasitikiu Sandersonu. Vienintelis dalykas, kurio reikia jį skaitant – šlakelis kantrybės. Ko man akivaizdžiai pritrūko skaitant I-ąją dalį.

Tuo blogiau man.

Ankstesnės serijos dalys aptartos čia:

https://bagaznikelis.com/2020/08/15/the-way-of-kings-1-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/08/31/the-way-of-kings-2-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/09/21/the-words-of-radiance-i-dalis/

https://bagaznikelis.com/2020/09/30/the-way-of-radiance-ii-dalis/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s