Viskas, ko man iš pradžių pritrūko I-ojoje „Oathbringer“ dalyje, II-ojoje grįžta su kaupu. Ir dar taip, kad tik spėk viską virškinti. Daug veiksmo, daug kontekstinės informacijos. Kartais gal net ir per daug.
Praeitąsyk palikom Dalinarą ieškoti sąjungininkų ir tverti koaliciją Rosharui gelbėti. Ryšys su Kholinaru taip ir nebeatsiranda. Išsiaiškinti, kas ten per velniava, išvyksta Radiants-komandosų būrelis – Adolinas su Elhokaru, lydimi Kaladino ir Shallan. Paaiškėja, kad tai, kas vyksta – tikrai velniava, ir dar kuo tolyn, tuo kraupyn.
Šioje knygos dalyje vaizduojami įvykiai dėstomi tiek geografiškai, tiek visai kitais lygiais skirtingose aplinkose, tad pasaulio kūrimo – apstu. Aplinkos jau pačios savaime skirtingos, o dar ir personažai jose atsiduria labai savitomis aplinkybėmis, nulemiančiomis tiek pačius įvykius, tiek jas lydinčią nuotaiką.
Labai laukiau galimybės susipažinti su Kholinaru, tačiau, su juo, deja, tenka susipažinti visai ne taip, kaip tikėjausi: vogčiomis ir labai jau niūriomis, įtemptomis aplinkybėmis, tuo pačiu dar ir renkant informaciją apie įvairias ne žmonių kilmės gyvybės formas ir senovines piktąsias jėgas. Skaitant Kholinaro arc‘ą, visą laiką lydėjo smalsumas ir lengvas šiurpas. Toks jausmas, kad Sandersoną, rašant „Oathbringer“, labai jau prie siaubo patraukė. Nesiskundžiu, nes man tai veikė.
Patiko kontrastas su aplinka, kažkiek jau matytą per Shallan ir Jasnah linijas, ir tai, kaip ji kuriama. Pabrėžtinai kitokia palyginus su tuo, ką skaitytojai jau matė Roshare, niūri, šalta, labai kitoniška ir svetima. Įdomus ir jos gyventojai (tie, sąmoningi) – kažkuo žmogiški, daug kuo visai kitokie.
Labai buvo įdomu, kad pasirodo, nepaisant visų ligšiolinių aprašymų, paaiškėja, kad skaitytojai labai mažai žino apie Shards, Rosharą apgyvenusias dvasias ir kitas sąmoningąsias jėgas. Nustebino, ir maloniai.
Nustebino ir užuominos apie tai, kad pats Rosharas tėra tik dalis kažko didesnio. Skaitytojui belieka sekti užuominas, kas čia iš to bus. Ambicinga ir labai įdomu.
Malonu, kad pasiimamos mažos detalės ar užuominos, pamėtytos ankstenėse serijos dalyse, ir įpinamos į bendrą kontekstą. Jau rašiau, kaip, neatsižvelgusi į visumą, apsigavau su viena siužeto linija, kuri, perpinta su pasaulio ir atmosferos kūrimo detalėmis, čia išvirto į esminį siužeto posūkį, privertusį gaudyti orą ir pergyventi dėl veikėjų. Tokių elementų čia esama ir daugiau. Pavyzdžiui, kas mane labai domina, tai kas ten per struktūros tos Kholinaro windblades – apie jas daug užsiminta ankstesnėse Stormlight Archive dalyse, o ir čia kažkas foreshadowinama, tik iki galo nenusakoma, kas.
Apie antrinius ir tretinius veikėjus jau net nešneku, kiekvienas jų irgi įneša kažkokių elementų, kurie, jei neprideda kažkokios informacijos, reikalingos čia ir dabar, spėju, išplauks kada nors vėliau. Yra ir daugiau personažų, kurie, kaip ir The Wit, ko gera, svarbesni, nei pamanytum. Apie tai kol kas tik užsimenama, bet vis tiek smalsu: bliamba, kas jie per vieni? Beje, vis laukiu, kol Sandersonas prisimins tą Aimian – vis laukiau iš jo kažko tokio, bet kol kas jį pametė 😦
Apskritai, II-oji „Oathbringer“ dalis suteikia naują prieskonį pasakymui „ledkalnio viršūnė“.
Be pasaulio kūrimo ir detalizacijos, šioje dalyje Sandersonas vėl pasileidžia plaukus ir iš gausybės rago pila veiksmą, ir dar taip, kad maža nepasirodytų. Viena vertus, po lėtos ir atsargios I-osios „Oathbringer“ dalies, tai buvo atgaiva: knyga iš rankų sprūsdavo tik tada, kai jau naktį akys kryžiuodavosi ir ties puse skyriaus lūždavau. Kita vertus, veiksmo čia tiek, kad vietomis jau būdavo, kad nebespėji emociškai visko sekti – kraupsti, tada kyla noras verkti, nes įvykiai peršoka prie dramos, kuriai pergyventi laiko irgi niekaip nebelieka, nes vėl įtampa, epiniai mūšiai, mini cliff-hangeriai. Ir taip toliau, ir panašiai. O dar juk pasakojama per skirtingas perspektyvas!
Va šitas lėkimas man ir kiek trukdė mėgautis, nes vis kildavo noras pristabdyti. O gi ir taip porą savaičių skaičiau!
Deja, labiausiai nukentėjo būtent tos draminės scenos, nes per lėkimą nespėjau permąstyti tų emocijų. Likau sukrėsta, bet ne taip stipriai, kaip norėjau 😦
I-osios „Oathbringer“ dalies apžvalgoje minėjau, kad Dalinaro linija iš pradžių pasirodė nuobodoka. Tačiau čia tik iš pradžių. Sandersonas, kaip koks V, tiesiog paima mano mėgstamiausią personažą, visiškai jį išverčia, priverčia juo šlykštėtis ir jo gailėti tuo pačiu metu, kurį laiką jį kankina, apgaulingai atleidžia, tada vėl kankina, o tada su trenksmu ir pompa jį reabilituoja į didvyrius. Skaitant, koks tas šriodingeriškas Dalinaro pragaras, ėmiau galvoti, kuris iš trijų Radiants apturėjo klaikiausią journey.
Gal ir gerai, kad II-ojoje „Oathbringer“ dalyje tiek visko vyksta.
Kai kurie įvykiai labai nuliūdino. Vėlgi, tai nebuvo visai netikėta, tačiau nebuvo ir laukta. Nustebau, kad nepaisant to, jog kai kurie personažai mane erzino, buvau pradėjusi iš jų tikėtis kažko ypatinga. Taipogi nustebino ir kiti veikėjai, tačiau jau visai netikėtais viražais ir tuo, kad pastatė save į labai jau savotišką padėtį. Užtat dabar įdomu, kas jiems bus.
Kas mane visiškai užmušė, tai kaip jautriai Sandersonas apsieina su kai kuriomis situacijomis. Aš vis dar nesuprantu, kas tas The Wit per vienas. Bet jis visiškai, absoliučiai mane papirko ❤
Jau laukiu kitos dalies. Jei ne dėl kitų priežasčių, tai tam, kad paaiškėtų atsakymai į kelis klausimus:
- Kas ten per ežeriukai, kuriuose plūkaudamas Rock sutiko savo dievus? Ar jie nors pro kur nors kaip nors siejasi su informacija, kuria pasidalina Azure?
- Ko tiksliai ieško Azure? Įtarimų turiu, bet erdvės apsišauti – apsčiai.
- Kas per vienas tas Zahel?
- Jei Rosharo istorija tokia convoluted, ar galima pasitikėti Eila stelos įrašo interpretacija?
- Kas nutiks Adolino Shardblade?
- O tai kas tos kitos blades?
Highlight: O tai tą tekstą, pasirodo, ne Jasnah rašė!
Ankstesnės serijos dalys aptartos čia:
https://bagaznikelis.com/2020/08/15/the-way-of-kings-1-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/08/31/the-way-of-kings-2-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/09/21/the-words-of-radiance-i-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/09/30/the-way-of-radiance-ii-dalis/
https://bagaznikelis.com/2020/10/18/oathbringer-i-dalis/ (atnaujinta)
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 