Kuo toliau, tuo labiau Brightlord Sandersonas man patinka.
Pasaulis iš esmės jau sukurtas, tad antroji „The Way of Kings“ dalis tiesiog papildo bendrą Roshar vaizdą. Ne tiek, kad erzintų informacijos pertekliumi, o tiek, kad būtų galima mėgautis Sandersono pasaulio kūrimo procesu, jei, aišku, skaitytojui pasaulio kūrimas pirmojoje dalyje patiko (man patiko).
Užtat, nors istorija ir vyksta epiniais (lėtais) mastais, ji atskleidžia daug naujų ir svarbių detalių apie personažus ir tai, kas vyksta Roshar. Nors pirmoji dalis koncentravosi ties pasaulio kūrimu, vis dėlto joje buvo užuominų, kad Alethkare ir gretimose karalystėse kažkas vyksta ir kad kai kurie personažai šiuose procesuose atliks labai ypatingus vaidmenis. Antroji dalis ne tik šitai patvirtina, bet ir paruošia skaitytojus laukti kažko labai labai. Ir prie viso šito pagaliau vyksta ne tik legendiniai mūšiai, bet ir išdavystės, dramos.
Jei pirmojoje dalyje personažai patiria keistų dalykų, antrojoje į keistybes jie pasineria visa galva. Kai kurie atranda turį senovinius, paslaptingus talentus. Pradeda kilti klausimai: „Kas čia bus? Kur link eina pasakojimas?“ ir jaudulys laukiant tolimesnių serijos knygų.
Ypač dabar, kai kai kurių personažų pasakojimo gijos pagaliau susiveda į vieną arba suka lygiagrečiais vingiais.
Skaitant antrąją „The Way of Kings“ dalį, labai patiko pačių personažų raida. Kuo toliau, tuo labiau jie man rodėsi trimačiai, realistiški. Pagaliau sužinome daugiau informacijos apie jų praeitį, praeities žygdarbius ir klaidas, su kokiomis pasekmėmis jie turi gyventi, kas juos varo į priekį, kokios jų stipriosios savybės ir trūkumai. Šitai nuspalvina juos visais atspalviais (ne visada šviesiais). Ir čia aš ne tik apie Kaladiną, vieną labiausiai įkvepiančių ir užsispyrusių personažų, kuriuos kada teko sutikti. Nustebina ir Dalinaras(!) su Shallan. Dalinarą pagaliau išvystame ne tik kaip senstantį karį, bet ir kaip jo griežtai tvardomą, kietą Blackthorn pusę (tai, kaip jis tvarkosi su situacija Bokšte (The Tower) ir su Elhokaru, padarė įspūdį). O ir Shallan kuo toliau, tuo mažiau nekaltutė ir pūkuota. Man darosi vis smalsiau, kas iš tiesų nutiko jos šeimai Jah Kevede. Jasnah šioje dalyje emociškai (bet ne savo esybe) turbūt atsiskleidžia mažiau, tačiau tam ji turi priežasčių ir jos tikrąją prigimtį ir potencialą turbūt dar išvysime.
Labai patiko, kaip Sandersonas naudojasi antraplaniais personažais. Nors nuo pačių pradžių aišku, kad kai kurie antraplaniai veikėjai turbūt atliks svarbų vaidmenį kritiniais momentais drastiškai pastūmėdami siužetą, kiti nustebina padarę tai netikėtai. Aišku, kai kurie antraplaniai veikėjai viso labo savo patyrimais atskleidžia kai kurių personažų ar įvykių aplinkybes, tačiau atrodo, kad kiti savo (kol kas) nežinomos funkcijos dar neatliko arba kol kas juos iš istorijos patraukė laikinai. Tikėtina, kad taip atsargiai sukonstruotame pasakojime jie kažkur dar išnirs ir nustebins skaitytojus. Nežinia. Pažiūrėsim – pamatysim.
Kai užverčiau paskutinius knygos puslapius, galvoje ūžė klausimų spiečius. Tai kas gi Roshare iš tiesų vyksta? Ar čia mušasi kelios priešiškos fakcijos, siekiančios nulemti šio pasaulio ateitį, ir jei taip, ko jos siekia? Kas nutiko Heraldams? Kas nutiko Knights Radiant? Kas tie Voidbringers? Kas yra Szeth ir kodėl jis daro tai, ką daro, taip, kaip daro? Kokia tų kitų esminių antro plano veikėjų, tampančių užkulisių virvutes, rolė? Kokia Shallan praeitis? Ar Dalinaras sugebės apginti Alethkarą ir jo karalių? Kas tokie tie Parshendi?
Labai laukiu kitos knygos.
Kas dar? Na, kai kurios dramatiškos ir labai įtemptos scenos man labai patiko. Ir tokių šioje „The Way of Kings“ dalyje buvo gan nemažai. Pavyzdžiui, tai, kas nutinka Bokšte (The Tower), ypač įstringa. Ir vis dėl to, tai, kokius sprendimus ten priima veikėjai, nepaisant visų draskymųsi ir abejonių, laukta ir tikėtasi. Sprendimai, kaip tikėtasi, teisingi. Tiek, kad pagal tai, kaip tie personažai konstruoti, aš tikėjausi, kad jie tuos sprendimus priims greičiau, nepaisant to, kad aplinkybės kaip ir leido jų nepriimti. Tų sprendimų nepriėmę, jie būtų mane gan šokiravę kaip prieštaraujantys personažų prigimčiai. Tad kam tiek abejonių ir draskymosi?
Nepaisant šito ir asociacijų su filmais apie Antrąjį Pasaulinį karą, kur personažai atlieka žygdarbius todėl, kad alternatyvų kitkam nelabai, šie knygos skyriai man pasirodė labiausiai širdį griebiantys.
Laikau špygas, kad paštininkas su siuntom neužvilkintų.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 