The Way of Kings (1 dalis)

Išvydusi tą nieko gera nežadantį „4500 years later“, pamaniau: „O-ou…“ „O-ou“ ir buvo. Taip ir maniau.

Kaip norėjau mesti knygą šalin… Garbės žodis.

Keisčiausia, kad paskui staiga nebegalėjau paleisti jos iš rankų. Man pasidarė smalsu, kas nutiks veikėjams, kaip viskas veikia Roshar pasaulyje, kas ten nutiko prieš tuos 4500 metų. Laukdavau vakaro tam, kad sužinočiau daugiau.

Kodėl tokie prieštaringi įspūdžiai?

Visų pirma, veiksmas knygoje vyksta labai lėtai. Šiaip jau skaitant fantastiką tikiesi nuotykių. Ir taip, knygos prologas gan intensyvus: pilnas veiksmo ir dar skaitytojai supažindinami su gan netikėta, daug žadančia magijos sistema. Tačiau po to Sandersonas susikoncentruoja ties pasaulio kūrimu, skaitytojo supažindinimu su personažais ar jų pokyčiais. Toks jausmas, kad nuotykiai čia daugiau tam, kad iš pradžių prigautų skaitytojus, o vėliau tiesiog neleistų jiems užmigti. Ne visai tai, ko tikėjausi iš fantastinės knygų serijos, dėl kurios kvaišta pasaulis. Kai kurios scenos ar skyriai ištęsti iki begalybės, ypač, Alethkaro princų politikavimas ar varžymasis karo stovyklose, pats Alethkaro karas prieš Parshendi, o pats karo tikslas, berods, pamirštas net pačių personažų, pastoviai besivaikančių kažkokių gemhearts. Tad kodėl tai turėtų rūpėti ir skaitytojui?

Nepadėjo ir kartais gan pasikartojantys personažų pokalbiai, pasikartojantys aplinkos ar Vorin kultūros aspektėlių aprašymai. Šitiek puslapių, o vyksta tiek nedaug! Ir dar kur tai veda?

Istorija seka keliomis pagrindinėmis gijomis: Kaladin, kadaise žinomo kaip Kaladin the Stormblessed, buvusio (kuopos?) vado ir ietininko princo Amaram kariuomenėje; Shallan Davar – jaunos kilmingos merginos, turinčios talentą dailei ir siekiančios įgyti šaltos, negailestingos, savitai pasaulį suvokiančios akademikės (Jasnah Kholin) globą; paslaptingo žudiko. Ir karaliaus dėdės (Dalinar Kholin) – senstančio kario, pamažu apsėdamo senovinio garbės kodekso ir paslaptingų vizijų, siekiančio apsaugoti savo mylimą sūnėną nuo karo ir politinių intrigų.

Negaliu sakyti, kad šie veikėjai man patiko nuo pat pradžių. Per daug panašumo su Kvothe, su Yennefer iš Vengerbergo, Eddardu Starku ar eiline suaugančia jauna ledi/princese.

Ir vis tik, neapsakomai sudėtingos aplinkybės, su kuriomis turi susitvarkyti šie personažai (ypač Kaladin ir Dalinar), juos pamažu atvėrė, parodė, kokie jie ir koks jų potencialas, ir privertė mane pamažu juos priimti. Skaitydama ėmiau po truputį dėl jų pergyventi, nuogąstauti, kas jiems atsitiks tolimesnėse Stormlight Archive knygų serijos dalyse. Tai nutiko pamažu, skaitant, kaip jie jaučiasi tvarkydamiesi su aplinkybėmis, pranokstančiomis tai, kiek žmogus gali ištverti, skaitant apie jų santykį su savimi pačiais, savo praeitimi ir kitais personažais.

Įdomu, kad veikėjų ambicijos ar jų raida dažnai varomos santykių su jų broliais ar jų poreikiais. Kažkaip labai simboliška.

Sylphrena – vėjo dvasia, pamažu įgaunanti žmogišką sąmonę, patiko išsyk.

Ir vis tik, kas man, skaitant „The Way of Kings“, patiko labiausiai, tai pats Roshar pasaulis.

Sandersonas tikrai įdėjo labai daug pastangų sukurti pasaulį, kuris toks panašus į mūsiškį, tačiau tuo  pačiu metu ir labai skiriasi.

Nors Roshar drakonų ir nėra, bent jau ne pirmojoje „The Way of Kings“ dalyje, jis knibždėte knibžda įdomiomis gyvybės formomis. Nors esama ir mums įprastų gyvybės formų (arkliai, naminiai paukščiai), Roshar daugiausiai apgyvendintas įvairiausių vėžiagyvių. Mažyčių, atliekančių mums pažįstamų smulkių žinduolių rūšių funkcijas; didesnių, prijaukintų vietoj naminių gyvūnėlių ar išnaudojamų transportui; milžiniškų, gyvybei pavojingų plėšrūnų. Be vėžiagyvių, Roshar apstu įvairiausių rūšių dvasių, vadinamų spren, dažniausiai pastebimų tada, kai jas privilioja įvairūs reiškiniai: vėjas, liepsna, skausmas, baimė, jaudulys, muzika… Ir čia tik kelios rūšys!

Nors Roshar pasaulis ir nėra visiškai svetimas, kai kas jame veikia visiškai kitaip. Čia viską nulemia audros, daugybę kartų stipresnės ir baisesnės už tas, kurios siaučia čia, Žemėje. Tad šiame pasaulyje beveik nėra tokių dalykų, kaip dirvožemis; augalai – arba panašūs į mimozas, susivyniojantys ir pasislepiantys grunte nuo menkiausio prisilietimo, arba apaugę bemaž akmeniniais šarvais, kuriais ginasi tiek nuo audrų, tiek nuo visų kitų negandų.

Roshar gamta man labai patiko. Tokia įtikinama! Tiesą sakant, netgi labiau nei daugumos sci-fi pasaulių.

Svarbiausia, tai atsispindi net pačiuose Roshar žmonėse: įvairios odos spalvos ir raštai, plaukų tipai. Tiesiog gražios detalės.

Net ir magija ganėtinai įtikinama. Nors burtų lazdelių čia nėra, Roshar žmonės magijai naudoja brangakmenius. Apšvietimui irgi. Tarsi kokias baterijas, veikiančias numanomai griežtais savos fizikos dėsniais, nulemiančiais, ką galima padaryti kokiu brangakmeniu. Beje, brangakmenių kristalėliai naudojami ir kaip valiuta.

Ypač įdomūs artefaktai – the Shards – kadaise buvusių paslaptingų, mitinių didvyrių Knights Radiant palikimas. Shardplates (šarvai) mūšyje patobulina juos dėvinčio karžygio fizinius gebėjimus, o Sharblades (kardų ar kalavijų atitikmuo) kerta bet kokią medžiagą, netgi pačią sielą. Jie ypač reti ir monopolizuoti saujelės išrinktųjų ir dažnai gali tapti netgi pretekstu karui. Pirmoji „The Way of Kings“ dalis stipriai implikuoja, kad, skaitant tolimesnes serijos dalis, jų rolė bus ypač svarbi, nors kol kas dar neaišku, kokia ji.

Ką skaičiau pramaišiui su pasigerėjimu ir suirzimu, tai Roshar civilizacijų kultūra. Ten, kur kol kas sukoncentruotas veiksmas, dominuoja Vorin civilizacija. Ploju už tai, kokius mišrius jausmus ji man sukėlė. Itin hierarchiška, rasistiška, seksistiška (tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu), juokingai tradiciška, konservatyvi ir dar su polinkiu teikti reikšmę visiškai nesvarbiems dalykams. Taip įtikina – bemaž kaip mūsiškė (pagalvokit apie pre-XX a. Europą, kokią nors Viktorijos Angliją). Irzau ir žavėjausi tuo pačiu metu. Ir tai dar ne viskas, ką galima išvysti Roshar, esama ir kitų kultūrų, su lygiai taip pat priimtinomis, keistomis ar užknisančiomis tradicijomis.

Priešingai mano pradiniam įspūdžiui, „The Way of Kings“ mane patyliukais, paslapčiom užkabino. Labiausiai – dėl Sandersono sukurto pasaulio or personažų, prie kurių netyčia prisirišau. Nors man nelabai patiko siužeto vingrybių stygius (šioje dalyje) ir truputį erzino pasikartojimai, vis dėlto labai norėčiau sužinoti daugiau apie keistąjį Roshar pasaulį ir kaip klostysis kai kurių personažų likimai.

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai