Deadwind

„Deadwind“ pradėjau žiūrėti ne dėl to, kad detektyvas, o todėl, kad suomiškas. Nors Suomija taip arti – vos per jūrą – ką mes apie juos, be muzikos, Žiemos Karo, Kalevalos ir Trolių Mumių žinom?

Tad ir ko tikėtis, nežinojau. Užtat buvau maloniai nustebinta.

Pirmąjį „Deadwind“ sezoną peržiūrėjau dar rudenį. Užkabino beregint.

Priešingai visiems stereotipams apie šiauriečių lėtumą, nieko ten lėto nebuvo. Kiekvienam epizode kažkas vyksta, atkasama vis nauja informacija, kartais susijusi su byla, o dažniau – viso labo red herring. Ir taip siužeto gijos vis po truputį vyniojamos, pinamos, perdengiamos, personažai vis kapstosi bandydami atsijoti pelus nuo grūdų, o paskui žiū – toks jausmas, kad užmetę meškerę tikėjosi kilbuką ištraukti, o tiek jų, tiek žiūrovo nuostabai paaiškėja, kad ten – banginis.

Perspėjimas – serialas pokraupis ir taip normaliai.

Tad apie ką jis?

Pirmame sezone žiūrovai supažindinami su Sofia Karppi – detektyve, po savo vyro mirties Hamburge sugrįžusia iš Vokietijos dirbti į Helsinkio žmogžudysčių skyrių. Byla atsiranda išsyk – vienos didelės vėjo jėgaines projektuojančios bendrovės statybų aikštelėje randamas jaunos moters kūnas. Palaidotas ne bet kaip, o dailiai, pagarbiai, su puokštele gėlių rankoje. Kodėl? Kodėl statybų aikštelėje? Kodėl tos bendrovės?

Nusikaltimui tirti, Karppi į pagalbą gauna geranorišką, bet nepatyrusį žaliokėlį, permestą iš kito skyriaus – Sakari Nurmi. Byla sunki ir taip, po vyro mirties sunku, su sūnumi ir podukra namuose susikalbėti sunku, su kolegomis sunku, sunkus ir pačios Sofios charakteris, o čia dar ir šitai! O nusikratyti tai neina – viršininkas neleis. Tad teks kažkaip apsieiti…

Žingsnis po žingsnio nuo vienos šeimos tragedijos netekus mylimos žmonos ir mamos, pereinama į didelę ir sudėtingą bylą, painiojantis tarp asmeninių paslapčių, sudėtingos praeities ir korporacinės politikos bei intrigų.

Žiūrint pirmą sezoną, labai patiko pats serialas kaip detektyvas. Čia vienas iš tų, kur jei kažkur šautuvas pakabintas, tai ir iššaus. Tiek, kad iki to laiko, kol iššaus, praplauks tiek raudonų silkių ir įvyks tiek intrigų, kad šūvis bus maloniai netikėtas (nebent esate labai įdėmus ir patyręs detektyvų žiūrovas ir žiūrit kaip žmogus – po seriją-dvi :)).

Patiko ir personažai – tiek iš pažiūros šalta ir atšiauri, efektyvi, tiesmuka „tikslas pateisina priemones“ Karppi, tiek ir labai kontrastuojančiai šiltesnis, lankstesnis, švelnesnis Nurmi ir kaip jie po truputį pelno vienas kito pagarbą ir užmezga labai savotišką, trapų ryšį. Patiko, kad daug dėmesio skiriama tam, kaip tokie įvykiai, kaip šeimos nario netektis, atsiliepia personažams: tiek pavieniui, tiek visai šeimai. Bet taip ne lėkštai, o saikingai, po truputį, ne saldžiai ir ne seilėtai.

Na ir tos kasdienio Suomijos gyvenimo detalės. Lietuviams gerai pažįstama juodai-pilkai-balta žiema švininiu dangumi (suteikia labai daug noir atmosferos). Ankstyva žiemos tamsa. Mediniai namukai. Miestas ir miškas. Pasitikėjimu grįsta bendruomenė (tėtis ar mama darbe ar gauna iškvietimą į darbą vidury nakties? Nieko tokio, kaimynai vaiką padabos!).

Pastatymas daugiau televizinio nei kino stiliaus, tai kartais dėl to įsitrauki labiau (toks jausmas, kad viskas vyksta šalia, o tu ten stovi ir stebi). Tačiau iš pradžių gali tekti prisiversti priprasti – mano atveju todėl, kad iš televizinio serialo tokios kokybės nesitikėjau.

Užsikabinau taip, kad nors ir norėjau, taupiai sužiūrėt nepavyko. Sužiūrėjau per porą dienų. O antro sezono teko laukt pusmetį – gal prieš kelias savaites tik pasirodė (2020 m. liepos 1 d. :)).

Truputį bijojau: būna, kad gerai pradeda, bet paskui kažkas pasimeta ir istorija pasidaro tokia meh.

Ir ką sau galvojat? Nė velnio.

Antras sezonas – surprise, surprise – prasideda žmogžudyste. Tokia kraupia ir dar galbūt net dviguba. Aišku tik tiek, kad aukos kažkaip susiję su laivyba ir naujo požeminio tunelio po Baltijos jūra (Helsinkis-Talinas) statyba. O statomas tunelis – miesto merės ir jos partijos savivaldybėje pet projektas. Tai kaip be politikos?

Kol Karppi ir Nurmi seka šiais pėdsakais, kertama ypač skaudžiai – nusitaikoma į Karppi ir Nurmi viršininką. O šis kaip tik kažką norėjo pasakyti ir dar palieka mįslingą žinutę. Ar tai susiję? Ar vis dėlto ne? Karppi pradeda lygiagretų tyrimą…

Klausimų daugiau nei atsakymų, o vietoj dvylikos epizodų čia tik aštuoni. Tad, kaip galima tikėtis, įvykis veja įvykį, intriga intrigą, o dar maišosi politika, narkotikai ir labai pavojingas sociopatas. Ir lavonai, lavonai, lavonai…

Nesbo mestas rimtas iššūkis.

Norėjau žiūrėti lėtai, bet kai prilipau visam vakarui, tai ir nebepaleido.

Viskas, kas man patiko pirmame sezone, yra ir čia. Tik gal su drama šįsyk taupiau apsieita. Kam privalumas, kam trūkumas.

Vienas užkliuvęs dalykas: vienas iš protagonistų – užsislėpusiai OP (over 9000!). Toks suomiškas Džeimsas Bondas. Pirmame sezone dar taip nesimatė, o šitam – labai. Nežinau, ar čia grynai deus ex machina, ar vėlesniuose sezonuose bus tam paaiškinimas? Tikiuosi, kad bus arba tas Bondas liks toliau sau snausti, nebent jo tikrai labai reiks.

Nežinau, kas nutiks šiais niūriais koronos laikais, bet trečio sezono laukiu labai. Ir kol jį pastatys ir nufilmuos, labai rekomenduoju pasižiūrėti šitus du (abu “Netflixe”).

Go Karppi! Go Nurmi!

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai