Aštuntojo įsakymo posūniai

Henry Lion Oldie, Aštuntojo įsakymo posūniai”, Eridanas, 2000

Kol ieškojau antrosios “Mesijas valo diską” dalies (kurios, beje, rasti taip ir nepavyko :(), užtikau „Aštuntojo įsakymo posūnius“.

Aišku, stvėriau ir ėmiau skaityti.

Pirmas įspūdis: ši knyga kitokia nei „Mesijas valo diską“.

Jei „Mesijas valo diską“ lokalizuotas fantastizuotoje senovės Kinijoje, šįkart peršokam į gerokai artimesnį regioną – Europą. Tokią truputį kontrastuojančią Europą: kaip jums toks miksiukas – Viena, stereotipinis kultūros centras ir Rytų Europa, t.y. Lenkijos Karalystė (tiesą sakant, gal net Žečpospolita, Vilnius vienam sakiny irgi paminėtas)? O jei dar į tą miksiuką įmaišom panosėje esamos, bet nematytos egzotikos? T.y. Tatrų regionas XVI-XVII a.?

Pati istorija sukasi apie žmones, vagiančius ne bet ką, o jausmus, prisiminimus, aistras, ketinimus… Ir dar tiesiai iš sielos.

Įdomu.

Ir vis dėlto šita knyga tokia lėtesnė. Istorija kažkokia ne tai, kad padrikesnė, viskas kaip ir savo vietose. Ir lyg ir galiukai užraišioti. Bet kažkokia išsėtesnė. Man buvo tokio jausmo – o tai jei ne čia, tai kur čia viskas tada eina? Ne dėl to, kad taip užsukta, o tiesiog.

Tik pradėjusi skaityti, išsigandau, kad nebūtų „Raganiaus“ klonas. Rytų Europos (na, šiaurės šalių) smuklė. Gyvi aprašymai. Erzinantis personažas. Bręstanti.. situacija… Ir te, staiga, ne tai iš „Gražuolės ir pabaisos“, ne tai iš Rytų Europos liaudies pasakų/padavimų apie motėrą, gelbstinčią mylimąjį/brolį nuo raganos/prakeikimo/blogio jėgų. Ir staiga visa tai ištirpsta istorijoje, mitologinėse, kultūrinėse detalėse. Paslaptingi mitiški miškai, užburti malūnai… Man tai labai gražu, bet kažkiek ir pažįstama (dėl to ne taip egzotiška) – visa fantastika ne nuo „Žvaigždžių karų“, o būtent nuo pasakų, legendų, padavimų ir sakmių prasidėjo. Ir čia jų elementų apstu.

Marta Ivonič, nujojusi visą cielą sielą iš paties Velnio, bėga pas savo šeimą ieškoti prieglobsčio. Aišku, šeima irgi ne bet kas. Tokie patys vagys. Tačiau padorūs, onoravi. Ypač tėtušis Samuilas-turkas, ne tik išmokęs savo įvaikius vogti, tačiau ir įskiepijęs principus: kas dera, ir kas ne. Pavyzdžiui, nestokite skersai kelio Velniui. O čia va taip ups netyčia nutiko. Tai ką daryti?

Pirmiausia tai reikia kažkaip juos pasiekti. O broliai ir seserys tai išsimėtę. Kas Tynece, kas Krokuvoj… Kas vienuolyno vadovas, kas vaivada… O keliauti XVI a. amžiuje tai truputį sudėtingiau. Ypač kai pasaulis alternatyvus, lengvai mitologinis, o tave vejasi Velnias. Toks liūdnas ir truputį į filosofiją linkęs.

Apskritai, ir pačiam kūriny (ypač jo pabaigoj) filosofinių elementų yra. Kam patiks, kam ne. Man patiko.

Va tik kai kurie pabaigos elementai gal pasirodė truputį iš viršaus nuleisti. Gal čia dėl kondensuoto rašymo, o gal užuominas pražiopsojau?

Kas man patiko skaitant „Aštuntojo įsakymo posūnius“, tai istoriją kuriančios detalės. Kultūriniai elementai. Pasirodo, Tatrų regionas nepaprastas. O ir žmonės ten gyvena nepaprasti. Guraliai (kalniečiai), kurių ir gyvenimo būdas, ir elgesio, garbės kodas kitokie. Čia ir kalnų piemenų kultūra, ir šokiai ar dvikovos ugnies rate su specialiais piemenų kirviais – čiupagomis, Dievui padedant išsiaiškinti, kieno pusėj tiesa. Plėšikas, plėšiko, plėšiko sūnaus, sūnus. Ir krikščionybė sumišusi su pagonybe. Ir antgamtinės būtybės miškuose. Ir pusiau erezinės legendos apie katarus (labai įdomu, pasirodo, krikščionybė per visą savo evoliuciją nuo Kristaus laikų labai nevienalytė buvo). Ir Žečpospolitos bajorų gyvenimo būdo aprašymai.

Tiesiog traukia pasidomėti, o kas ten? O iš kur? Kodėl? Paskui dar netyčiomis randi kažką tokio… Drabužių, ginklų aprašymai. Visokie buchrūnai (girdėjau, kad slavų mitologija ypač turtinga, užtat didžiai gaila, kad rusiškai moku tik paklausti, kaip nueiti į biblioteką, o lenkiškai – nė bum bum)…

Patys aprašymai (čia turbūt Oldžių firminis ženklas?) – nerealiai vaizdingi. Čia ir bailiai drebantys puodeliai, ir lengvai erotiniai nusakymai, kokio lygio nakties tamsumas, ir kaip jaučiasi ar atrodo kalnas/mėnulis. Skaitai ir – mua. Nu tiesiog. Ir toks kondensuotas pasakojimo stilius. Ir toks sveikas sveikas humoras.

Norėčiau paskaityti daugiau Oldžių kūrybos.  Ar šviečiasi – nežinau. Lietuviškai daugiau nėra 😦 O su siuntimais į biblioteką nepatempsiu 😦

Užtat jei tempiat jūs, tai skaitykit.

4 thoughts on “Aštuntojo įsakymo posūniai

    1. Ne tai, kad ir norėdama galėčiau įvertinti pati vertimą – deja, rusų, ukrainiečių ar lenkų kalbų nemoku. Ką galiu įvertinti, tai kaip skaitėsi pats tekstas lietuvių kalba. Žinokit, maloniai ir gyvai. Labai įvairus ir gyvas žodynas. Ir skamba natūraliai. Ir visokie dabišiai vietoj dabitų, kulnys vietoj kulnų, ir sielūkštės (turbūt pirmą sykį tokią formą radau). Patiko, kad palikot originalius ksendzus, psia krev, -baca, Zdraica ir pan. Labai atmosferiška. Nežinau, kiek reikėjo kankintis su visokiais stipresniais posakiais ar palyginimais – man labai patiko tas apie naktį kaip jaunąją prie altoriaus. Nežinau, ar pažodžiui vertėt, ar ir kūrybos prisireikė, bet suveikė.

      Labai smagiai skaitėsi to Kirvių malūno ir miško prie jo aprašymai.

      Gal būtų pravartu daugiau paaiškinimų apie Michaleko ginkluotę – ne geekui reikia padirbėt, kad išsiaiškintų, kas ten per daiktas daga ir kuo ji ten nuo durklo skiriasi.

      Šiaip, gaila, kad kalbos nemoku, tai sukritikuot neišeina, nebent tik pagirt 🙂

      Norėčiau daugiau Oldžių paskaityti, bet, kaip supratau, ten jau tokiam gerai mokančiam kalbą žmogui rašo, neišeitų su žodynėliu žodis po žodžio kapstytis?

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s