Sena meilė nerūdija arba kaip Sofija A. Sapkowskio „Season of Storms” skaitė

Su Sapkowskiu reikalai jau daug metų ypatingi.

Išgirdus „Sapkowskis“, atsijungia protas ir cypiu kaip nepilnametė K-pop‘o gerbėja.

Kai senais gerais du septintais išvydau lėtai artėjantį keistai išsišiepusį tėvą žibančiomis akimis, susikūprinusį, pakišusį ranką į užantį, pakėliau antakį. Žinojau tą išraišką: kažką sumąstė.

– O šitą… vaike… skaitei? – ištraukė ploną knygelšę patrintu mėlynu viršeliu. Vis dar su ta pačia šypsena. – Ne? Ooo… Geras čia, vaike… Va… jei nori… – parodė į knygų lentyną.

Žinojau tą išraišką. Neatlyš. Vis ateis, klaus, ar šitą skaičiau. Linktelėjau. Pažiūrėsiu.

Praėjo diena, dvi, daug dienų. Knygų tą vasarą buvo apstu. Noro skaityti – irgi. Bet kaip ten būna? Atsidarai dureles – knygų pilna, o apsirengt…

Kaip dabar regiu. Stoviu dureles atlapojus ir spoksau. Knygos sudėliotos ne tik, kad dviem eilėm, o dviem aukštais. Ir kvepia. Senu gelstelėjusiu popieriumi. O ten, kampe – jinai. Melsvu aptrintu viršeliu. Kiek išsikišusi, akys išsyk kliūva.

Specialiai taip padėjo.

Gūžtelėjau ir paėmiau į rankas.

Ant viršelio kažkoks šaunuolis baltais palaidais gaurais įnirtingai mosavo prieš nenusakomos rūšies pabaisą. Kažkuo Storm iš X-menų priminė. Knygelė tokia plonoka, gal du šimtai puslapių. Net ne „Eridanas“, o „Dagonas“ kažkoks.

Egzotika. Gerai, pabandysiu.

Pabandžiau.

Neilgai trukus su tėvu „Eridane“ susipirkom visą Raganiaus seriją.

Šitaip į mano gyvenimą atėjo Sapkowskis.

Sėdau. Giliai ir ilgam, daugeliui metų. Įsivaizduokit, kiek nurovė: pristatinėdama klasei Raganiaus ciklą, įtikinau savo lietuvių kalbos mokytoją perskaityti pirmą „Eridano“ Raganiaus ciklo knygą. Jai nepatiko.

Bet perskaitė.

O kas man nurovė?

Pasaulis. Pažįstama, bet kaip ir… ė, palauk, juk čia, pasirodo, pasakos buvo! Tik tokios… Jei gyvenimas būtų pasakos, būtų Raganius.

Personažai. Net ne trimačiai, o keturmačiai: ne mediniai, gyvi. Net ir epizodiniai, kaip karalius pragmatikas iš traidenidų(!) dinastijos, savaip perinterpretuojantis paties nepraktikuojamas religines dogmas, kol gaunasi naujos tiesos („Tūkstantis, kurį turi, ir tūkstantis, kurio neturi, tai jau du tūkstančiai.“). Vampyras su vartojimo problemomis. Namine nešantis bezdukas. Velnys.

Humoras. Toks aštrus išgaląstas. Toks kandus ir cinizmu pakrautas. Toks juodas ir kartais ribas testuojantis („Liaukitės juokavę!”). Tam pasauliui būdinga filosofija – tuo pačiu metu rimta ir skaudi, tuo pačiu metu žiauriai juoda ir ironiška (nykštukų lydymo konvojaus istorija – po šiai dienai vienas man labiausiai patikusių skyrių).

Istorinės detalės. Kaip atrodo alebarda? Kuo ji skiriasi nuo gizarmos?

Puntuko dydžio užmetimai. Nilfgardo, kchm, saulė. Puselfiai su (ar tik ne žaibo pavidalo?) runomis…

Juokinga, tačiau tuo pačiu metu žiauriai liūdna ir skaudu. Nes pasaulis yra pasaulis, o žmonės – viso labo žmonės, net jei pasakų pasaulyje.

Prisirišau prie Geralto, prie Vėdryno ir prie Jen. Prie Ciri, Cahiro, Redžio, Milvos.

Kaip skaudėjo Stigos skyrius! Kaip skaudėjo, kai baigėsi „Ežero valdovė“… Net ir tada, kai po daugiau nei dešimties metų perskaičiau antrąsyk. Protu suvokiau, kad reikia baigti, ir reikia baigti tada, kol dar gera. Bet širdį vis tiek skaudėjo.

Tąsyk, vis dar du septintų vasarą, grįžom į „Eridaną“.

– Sapkowskio daugiau neturit? – paklausė tėvas vyriškio tamsiu kostiumu.
– Tai kad ne, žinokit… – atsiduso.
– Daugiau neberašė?
– Kad ne, yra… „Narrenturm“. Husitų trilogija. Ten… istorinė daugiau tokia. Bet lietuviškai… kol kas dar nėra.

Nieko nepadarysi. Padėkojom ir grįžom namo. Ką mes ten žinojom, kad „kol kas“ užsitęs. Husitų trilogijos lietuviškai po šiai dienai, kiek žinau, dar nėra.

Užtat tėvui pavyko iš relikvijoriaus išsikasti dešimtmečių dulkėmis apaugusį „Fantastikos ir detektyvų“ archyvą. Buvo pora Sapkowskio apsakymų, jau išleistų „Eridano“ ir, berods, apsakymas apie tai, kaip susitinka Geralto tėvai. Ir… viskas.

Kas praskaidrino gyvenimą, tai, kad tuo metu tokie Andrzejaus Sapkowskio gerbėjai iš mažai dar kam žinomos CDPR kompanijos paleido tokį grafiškai ir mechaniškai nelabai, bet užtat fan art ir sapkowskiškos atmosferos prasme mielą žaidimą su talentingo kompozitoriaus Adamo Skorupos muzika.

Paskui jie išgarsėjo. Kas laukimą palengvino.

Džiaugiausi W2. Nuo W3 suvis apnešė ir baigęsis tuštumą jis irgi paliko. Tačiau jis jau užtikrintai ėjo savo keliu.

2018-aisiais parašė draugė:

„A žinai, kad rytoj Con‘e Sapkowskis bus?“

Pasirodo, britai išsivertė „Sezon burz“ – „Season of Storms“ ir, reklamuodami knygą, sugebėjo prisikviesti patį sensėjų.

Tą patį vakarą nusipirkau bilietą. Kitą dieną išlėkiau, karštligiškai galvodama, jei patį Sapkowskį išvysiu, jei jisai dar su gerbėjais kalbėsis, būtinai, būtinai, būtinai būtinai būtinai jo paklausiu. Net jei tai, kas man rūpi, jo šimtąsyk girdėta.

Kaip man jį ten pavyko rasti – nežinau. Kelias tolimas, Excelis didelis, eilės, krūva žmonių, saugos patikros. Ir rask tu ten, miniose, vieną genijų.

Likimas.

Radau. Vienišą, akivaizdžiai užsiknisusį, turbūt pavargusį nuo gerbėjų ir autografų dalinimo. Dairydamasis po salę gėrė alų iš plastikinės sh*t & safety pintos.

Išmušė karštis. Užkilo spaudimas, užtemo akys. Nutirpo kojos, išgaravo proto likučiai. Nepajutau, kaip ištiesiau savo dievukui paspausti drebančią ranką ir lemendama paklausiau tai, už ką, retrospektyviai žiūrint, mane turėjo lygioj vietoj žaibas nutrenkti:

– Sapkowskis… jūs – patsai ponas Sapkowskis?

Žmogus net atsilošė. Tačiau reagavo čia pat.

– Aš! – sušuko. – Aš – Sapkowskis! Ir visas knygas [pakėlė „Season of Storms“ kopiją] parašiau irgi aš!

Matyt, lemendama apie tai, kaip man patinka Raganiaus ciklas, nusigerbiau taip nuoširdžiai, kaip Aglovalio ir Sh‘eenazės seniūnas, tad kai paprašiau ar galima gauti autografą ir užduoti klausimų, išdidžiai iškėlęs galvą ir mosuodamas ranka, Sapkowskis atsakė:

– Taip! Aš – profesionalas!

Tokį ir atsiminsiu. Lengvai dramatišką (galbūt savo ir pašnekovo pramogos dėlei), nepaisant aplinkybių, nepametančio humoro jausmo ir vis kiek besišaipančio gal iš tavęs, gal iš situacijos. Ir… profesionaliai manęs ne tik, kad nepasiuntusio, bet dar ir sutikusio pasikalbėti.

Įsivaizduokit – pusvalandis pokalbio su rašytoju, kuriuo žavėjaisi nuo paauglystės. Apie knygų, gerų istorijų rašymą. Patį procesą. Kas yra kertiniai istorijos elementai. Ir kodėl kartais reikia padaryti tai, ką reikia, net jei dėl to sunku tiek rašytojui, tiek skaitytojui.

Gyvenimas – fantastika.

Matyt, išsigandusi, kad negyvai Sapkowskį nukamuosiu, leidyklos atstovė pasivadino mane šalin. Pasiūlyti įsitaisyti knygą. Tik… Problema, kad nebebuvo likę ką įsitaisyti.

Tad 2018-aisiais Excelyje aš ir „Season of Storms“ prasilenkėme. Maža kaina už tai, kad svajonė išsipildė.

Ne bėda. Knygynų apstu. Bet… bijojau liestis prie angliško vertimo. Ne dėl to, kad prastas būtų, šiukštu! Bet… O jei atmosfera ne ta? Ką daryti su vaitais, vaivadomis, dešimtininkais ir šimtininkais? Juk istorinės administracinės pareigos skirtingose Europos valstybėse skyrėsi. Skiriasi terminai, reikšmės, konotacijos… O jei… Gausis kažkas ne tas ir atmosfera nebe tokia bus?

Šiemet pasklido gandai, kad „Sezon burz“ išeis lietuviškai. Ir dar, sako, Vidas Morkūnas(!) verčia. Kadangi amžių seniai matuoju poezijos šimtmečiais, iki ašarų žviegdavau iš vompieriaus, Angulemos “rimtų kentų“ ar „kekšės močios“, labai nudžiugau. Vertimo labai lauksiu.

Kad ir kokie prasti tie 2020-ieji, šiemet įvyko vienas geras dalykas. Britai išsivertė ir pirmąją Husitų trilogijos dalį. Tą pačią, kurios laukiau nuo 2007-ųjų. Kadangi praradau tikėjimą, kad ši trilogija kada nors išeis lietuviškai („Alma Littera“, stebuklas, pls? *graudžios akys*), supratau, kad reiks skaityti kita kalba.

Bet Raganiaus ciklo tai dar nebuvau baigus!

Šitaip po dvejų metų mano rankose pagaliau atsidūrė „Season of Storms“.

Turiu pasakyti, nežinau, ką atitinka „reeve“ – vaitą ar miesto/kaimo/rajono valdytoją, ar seniūną, bet David French dirbo nuoširdžiai. Skaitai ir matosi, kad stengėsi žmogus išlaikyti rytų Europos kalbų gramatines struktūras, atidžiai rinko žodžius atmosferai perteikti. Užskaitau. Bet Morkūno versijos vis tiek laukiu 🙂

Tad kas gi nutinka „Season of Storms“? Geraltas atklysta į mažą, vietinės reikšmės karalystėlę. Ir taip jam netyčia nutinka, kad kažkas nuknisa kardus. Kur jam dėtis? O čia dar kelią perbėga burtininkė ir vietiniai politinių ir kriminalinių intrigų gerbėjai. Ar čia esama sąsajų?

Skaitant „Season of Storms“, lydėjo jausmas, kad ši knyga kitokia nei pats Raganiaus ciklas. Vis galvojau, kodėl. Taip, Sapkowskis Raganių kaip roko legenda gitarą į rankas pasiėmė po labai daug metų. Ir tai jautėsi – man vis buvo toks jausmas, kad Geraltas čia kažkoks gal atitolęs, kiek prigesęs, Vėdrynas – lyg surimtėjęs, ir lyg ne dėlto, kad kilmę prisiminė, o… čia yra dar kažkas. Taip, trūksta ir tų žavių veikėjų, dėl kurių versdavau vieną knygos lapą po kito, pergyvenant, kas jiems bus. Bet ne tai.

Su Koralu susipažinti buvo smalsu, bet iki Jenefer ir Tris jai trūksta. Įvairiais rakursais. Gal šitai?

Humoras kitoks? Ne. Ironija – check. Sarkazmas – check. Cinizmas – check. Vis dėlto vietomis (vietomis!) gal tas humoras buvo kiek savitikslis? Toks kiek piktojo genijaus, mėgstančio šaipytis, nes jam patinka, net jei tai – kiek vulgaru? Gal. Bet to ir anksčiau būta, net jei gal ir pažabočiau (taip, taip, pamenu vyruką, paišiusį moteriškę iš neįprastos perspektyvos). Gal. Visgi, Sapkowskis, per Vėdryną šaipydamasis iš Nyčės, o vėliau – netgi pats iš savęs, primena, kad visgi jis, paties žodžiais – Sapkowskis, ir viską tikrai rašė jis.

Trūksta veiksmo? Ne visai. Knyga prasideda veiksmu ir situacijos, bent iš pradžių, ganėtinai vejasi viena kitą. Vėliau sulėtėja, tačiau po kurio laiko ir vėl vyniojasi. Bet mini-kulminacijos ne taip užkeltos, kaip apsakymų rinkiniuose, šokiravusiuose ribų testavimų ir situacijų vartymu. Man įtampos bene daugiausiai kėlė Geralto patruliavimas Temerijos miškuose ir keli skyriai sekę po to. Paskui vėl kažkas buvo kitaip. Ne tai, kad blogai. Kitaip.

Gal pačios situacijos, į kurias pateko Geraltas, vienos su kitomis rišosi ne taip stipriai, kaip ciklo romanuose? Galbūt. Apsakymai buvo paskiri, bet kiekvienas buvo individuali istorija su savo smūgiu. Romanai buvo gal daugiau linijiškesni. O čia iš tų situacijų dėliojasi bemaž kelios skirtingos linijos, kurios, bent iš pradžių, neaišku, kaip ir ar siejasi. Numanomai lyg, bet kurį laiką galvojau, kaip.

Kai kurios situacijos kažkaip rodėsi panašu į Stigos arką. Gal tai?

Gal magijos trūko? Nu ne, pasakų, mitologinių elementų, pateiktų per Sapkowskio prizmę, yra.

Tada prisiminiau kadaise apturėjusi labai įdomią diskusiją su kitu Raganiaus gerbėju. Jisai man pasakė tai, kas privertė susimąstyti: „O tu kada nors pagalvojai, kad Raganius, iš principo, yra vesternas?“ Ne. Nebuvau galvojusi, nes vesternų mačiau labai mažai. Bet kai pagalvoji… Svieto lygintojas ant žirgo – check; moraliai pilka aplinka, tam tikromis sąlygomis paverčianti žmones monstrais – check; damsel ne visai in distress, bet check, susirėmimai su bandziūgomis – check, dvikovos – check, rasinės įtampos („geras elfas – miręs elfas“) – check…

O „Season of Storms“ man pasirodė labiau gal kaip koks noir detektyvas. Ieškoma dingusio artefakto ir kaltųjų – check; veikėjas įveliamas į neaiškias pinkles – check; pavojingas sociopatas – check; purvini, šlykštūs nusikaltimai – check, neaiškią rolę atliekanti lemtinga moteris – check; įtariamas nusikaltimas, kuriam bandoma užkirsti kelią – check; red herrings – check, palaidų galų raišiojimas – check…

Gal tai?

O gal aš tiesiog senstu ir bobėju.

Ir vis tik, nepaisant visų skirtumų, Sapkowskis yra Sapkowskis. Vietomis jo personažai netikėtai ir maloniai nustebina. Kaip senais gerais laikais.

Beje, berods, pagaliau gavome pavėluotą paaiškinimą/foreshadowinimą kai kuriems įvykiams, kurių pagrindiniame cikle trūko!

Gerai, o tai vis dėlto, ar buvo verta tiek metų laukti?

Na… Prisiminti Raganių norėjosi, ir net labai. Ir, akivaizdžiai, ne man vienai. Tačiau „Season of Storms“, ko gera, ir yra labiau prisiminimas, paliksiantis pagrindiniame cikle sudėliotus akcentus ten, kur jie buvę. Pridėti kažko labai gal nepridės. Tačiau ir neatims.

Nostalgijos irgi, tad prie Raganiaus tikrai dar grįšiu.

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai