Kai man pasiūlė pažiūrėti Netflixo „The Alienist“, raukiausi. Galvojau, bus eilinis poprastis TV serialas.
Tačiau… Pradėjau pirmą sezoną žiūrėti ir užkibau. Ne dėl detektyvo, nors tas, net jei ir su truputį nuo dangaus nukabintu nusikaltėliu, buvo maloniai pokraupis, o detektyvų-mėgėjų grupę į kairę-dešinę mėtė visokie netikri, bet įdomūs pėdsakai.
Mane užkabino aplinka.
Apie Laukinius Vakarus filmų – nors vežimu vežk. O apie modernėjančių XIX a. Amerikos miestų ir varguomenės bei aukštuomenės kasdienį gyvenimą tiek knygų, tiek filmų mažoka.
„The Alienist“ veiksmas vyksta pačioj pačioj XIX a. pabaigoj, Niujorke. Kai forensika dar tik gimsta, nežinia, ar pirštų anstpaudų surinkimo technologija dar yra, o autopsijos limituotos tuometinių medicinos žinių. Užtat kūrybingumo apstu. Tik tuo metu dar neaišku, kurios idėjos taps laiko patvirtintos, o kurios – sudegs kaip niekam tikusios. Į psichologinį profiliavimą dar nežiūrima rimtai.
O čia dar laksto maniakai serijiniai žudikai, kuriuos pričiupti bando The New York Times dailininkas(!)-žurnalistas-aukštuomenės liūtas, jauna aukštuomenės dama, proto-feministė, norinti tapti detektyve ir įrodyti, kad moteris tą darbą gali daryti ne prasčiau, nei vyrai, ir – genijus psichologas, t.y. the alienist, be abejo, irgi džentelmenas kaip iš vadovėlio. Tik toks Dr Frost tipo: intelektas, žinios ir mokslinko natūra pro lubas muša, o su buitine empatija ne kažką. O jiems talkina jauni, inovatyvūs teismo medicinos ekspertai – broliai dvyniai su ne ką mažesne aistra mokslo naujovių pritaikymui kur tik įmanoma.
Vizualinis istorinės buities pateikimas, kaip neišmanančios to laikmečio, įtikino ir užkabino.
Karietos, žirgai, suknelės ir sijonai su turniūrais, įliemenuoti švarkeliai ir korsetai, puošnios skrybėlaitės, kaspinai, puokštelės, ilgi vyriški švarkai ir skrybėlės. Policija dar su britiško tipo custodian helmets. Viskas kaip iš prancūzų impresionistų paveikslų. Tik ne Europoj, o JAV. Tačiau detalizacija dar eina ir toliau. Aukštuomenės kalba – kaip Austin ar seserų Bronte: kuo sudėtingesni konstruktai ir sofistikovesni sinonimai paprastiems žodžiams, tuo aukščiau. Nuo gyvsidabrio metalizavęsi dantys. Gatvės – visur grindinys, nuspurguotas žirgų (“Deadwoodo” aplinka šitu atžvilgiu – nepalyginamai sterilesnė, išskyrus pono Wu kampelį), pastatai – kaip kokio Londono centre, max penkių aukštų, aukštos lubos, medinės dvivėrės durys, interjeras – jei pas turčius – perkrautas paveikslais ir keraminėm beskonybėm, o pas vargšus – antisanitarinės sąlygos: suodžiai, purvas, overcrowdinimas ir pelytė iš bado pasikorus. Ir dar tvyro tokia buitinė prievarta.
Pirmam sezone detektyvinė linija buvo tokia kokybiškai vidutinė, dramos ir santykių bangavimai tokie daugmaž nuspėjami, tai paprastą serialą būčiau prametus. Nu bet čia… Bajeriukai apie John‘o draugą Teddy… Toks saldainio popierėlis… Supratau, kad antrą sezoną žiūrėsiu vien pavarvinti seilę į Dakotos Fanning sijonus, švarkus ir skrybėlaites, jų medžiagas, spalvas, formas, sukirpimą.
Antrajame sezone XIX a. pabaigos worldbuildinimas tęsiamas: lygiagrečiai naudojamos žvakės, žibalinės ar dujinės lempos ir elektrinis apšvietimas; jau yra telefonas – tas su kriaušės/varpelio formos rageliu; pirmasis Mercedes-Benz; naudojami vąšeliu ranka nerti užklotukai kūdikiams; vaikai – aprengti kaip porcelianinės lėlytės; kilmingų/turtingų šeimų heraldika; parasoliai; vežikai; mafijozai su trieiliais kostiumais ir katiliukais; JAV-Ispanijos karas…
Elektros kėdė, ir ta jau yra. Dėl ko man, kaip Dalinarui griovyje su kuvalda, iškilo klausimas – kodėl žmonės ypač galingas technologijas pirma pritaiko žudymui, o ne gera darymui. Pasipiktinau, kad kažkas tokią baisybę sukūrė bene anksčiau ir įdėję daugiau pastangų nei automobilį.
O lygiagrečiai – tam tikrų šiuolaikinių JAV problemų sugretinimas su to laikmečio: nesiskaitymas su moterimis ar kitomis pažeidžiamomis visuomenės grupėmis; milžiniškas atotrūkis tarp skurdžiųjų ir turtingųjų; piktybinis pažeidžiamųjų išnaudojimas ir skriaudimas. Ir dar tokie grožiai kaip nekaltumo prezumpcijos nebuvimas; debatai – kas labiau humaniška: elektros kėdė ar korimas; mirties bausmė, kurią vykdant myriop pasmerktasis gauna mažiau pagarbos ir privatumo nei aukos iš žudiko-maniako, kad ir kaip iškrypėliškai tai skambėtų.
Gražios detalės tai vis tik gal atsveria. Aplinka žavi bent pirmus kelis antrojo sezono epizodus, kol pripranta akis.
Paskui jau galima fokusuotis į detektyvą.
Neblogas, šįsyk jau galima kažką įtarti ir nuspėti, o jei atidžiai žiūri, ir atspėti. Istorija, jei įmanoma palyginti, tamsesnė nei pirmame sezone. Tiek, kad kūrėjai padarė vieną užknisantį dalyką: išryškino nusikaltėlį ties 60-65% serialo, o likusį laiką jį gaudė. Kas turbūt OK, policijoj būna, kad kažką išryškini ir dešimtmečiais per interpolus gaudai. Bet serialuose ir knygose man tai kažkodėl nelabai veikia, gal todėl, kad spėjimo malonumo nelieka.
Užtat psichologinis nusikaltėlio portretas padarė įspūdį. Labai gerai suvaidinta. Kraupu, disturbing, iškrypę, gąsdina. O kažkuriuo metu, lygiagrečiai viso šito, personažo pasidaro kažkiek ir gaila. Kas abejonių sukėlė, tai nusikaltėlio romantinio partnerio prisirišimas prie nusikaltėlio žinant jo būklę. Nu netikiu, kad jam, ir dar tokį gyvenimo būdą gyvenant, taip savisaugos instinktai neveikia.
Pagrindiniai personažai gal kiek nuvylė. Antrame „The Alienist“ sezone dominuoja Dakotos Fanning Sara. Na gerai, graži, protinga, visapusiškai stipri, feministė vyrų valdomame pasaulyje. Ir dar tie kostiumai ❤ Nu bet vyrukai šįsyk kažkaip labai pasislėpė šešėlyje. John‘as beveik nebepiešia, tyrimui kažkiek informacijos gal prideda. O daugiau… Laszlo pasišvaisto savo psichologiniais triukais, bet gerokai mažiau nei pirmame sezone. Isaacsonai irgi kažkaip kukliai čia šmėkštelna, na, išskyrus… jo. O tos pirmapradės forensikos norėjosi.
Kalbant apie personažus, kiek erzino kolektyviniai dialogai, kur vienas personažas tarsi apšviesta figūra teatro scenoje kažką pasako, tada tarsi išsijungia, į jos žodžius lygiai taip pat nušvisdamas ir išsijungdamas reaguoja antras, o tada trečias. Kažkaip nenatūraliai pasirodė, bet gal čia tik įsivaizduoju. Dar nepatiko, kad kai kurie personažai – labai jau klišiniai. Dr Frostą minėjau, o pitbulio mentaliteto policininkai tai irgi taip…
Žiūrėdama pirmą epizodą buvau susidarius įspūdį, kad vyks trys lygiagretūs tyrimai, kiekvienam pagrindiniui personažui vadovaujantis savo metodais. Būtų buvę labai įdomu. Deja, taip nenutiko, nors šiaip tyrimas buvo įdomus.
Dėl draminio elemento, tai jau nuo pirmo sezono vidurio buvo aišku, kad čia viskas kelis sezonus vyks pingpongo principu draskantis į kairę-dešinę dėl kažkokių keistų priežasčių. Taip ir nutiko, tik gal intensyviau. Pateikta tai visai gražiai, bet patiks ne visiems.
Tai ar rekomenduoju žiūrėti? Taip, tačiau pirmiausia ir daugiausia – dėl istorinių detalių. Dėl detektyvo – neblogas; jei patinka skandinaviški noir su daug smurto, kraujo ir maniakais, turėtų veikti. Dėl psichologinės dramos – man nusikaltėlio portretas patiko. Dėl santykių dramos – skonio reikalas; man ne visai paėjo, nes nelabai romantinio muilo elementus mėgstu, bet kažkam gal patiks.
Beje, išsiaiškinau, kad serialas remiasi Caleb Carr knyga. Norėčiau kada perskaityti.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 