Kaip Sofija Andrzejaus Sapkowskio “Narrenturm” / “Tower of Fools” skaitė

Andrzej Sapkowski, “The Tower of Fools”, Gollancz, 2020

Kai tą lemtingą 2018-ųjų gegužės dieną sutikau Andrzejų Sapkowskį, pasakiau, kad, skaitant Raganiaus ciklą, man labai didelį įspūdį paliko istorinis aspektas. Įvairūs subtilūs istoriniai užmetinėjimai. Galimi referencai į Antrojo Pasaulinio karo ar viduramžių istoriją. Įvardinti gal 15-20 skirtingų ginklų tipų: kuokos, kardai, įvairūs karo kirviai ir į ietis panašūs dalykai, apie kuriuos skaitytojui tenka googlintis vien tam, kad suprastų, kas jie yra. Kaip, iš kur sudėti šitiek istorijos, dargi iš skirtingų erų, gal istorija – vienas paties rašytojo pomėgių?

Prunkštelėjo, sukikeno.

– O tu skaitei Husitų Trilogiją? – įrėmė žvilgsnį su šokančiais velniukais. – Turėtum, ten istorinių detalių daugiau nei fantastikos.

Ką bepridursi. Žmogus savo vertę žino.

Teko atsiprašyti ir prisipažinti, kad, deja, nepaisant to, kad jau labai daug metų norėjau, labai, labai norėjau ją perskaityti, deja, lenkų kalbos nemoku, o mano šalyje leidyklos Husitų Trilogijos nei verčia, nei leidžia. Tada paklausiau, ar patsai Sapkowskis, kaip autorius, turi nors kokios galios tam, į kokias kalbas išverčiamos ir išleidžiamos jo knygos. Prisipažinau esanti iš Lietuvos. Kalba pasisuko labai įdomia linkme, tačiau apie autoriaus turimas galias knygų vertimui ir leidimui kitomis kalbomis taip ir nesužinojau.

Ir sužinoti turbūt niekaip nebūtų ėję – aplink sukiojosi galbūt leidyklos atstovė, galbūt agentė.

Sutapimas ar ne (iš to, kiek jie visko leidžia, spėju, britų leidyklų planai dešimtmečiams patvirtinti), Gollancz šiemet išleido pirmąją Husitų Trilogijos dalį „Narrenturm“ – „Tower of Fools“ (toliau – „Narrenturm“).

Pagal tai, kaip dažnai ieškant vieno ar kito lotyniškos frazės vertimo į anglų kalbą, lygiagrečiai rikiuodavosi užklausa tai pačiai frazei išversti į vengrų ar kitas vidurio Europos kalbas, spėju, kad Gollancz turbūt nė nežino, kad padarė paslaugą ištisam regionui.

Galit numanyti, kad kai vieną dieną grįžusi namo ant grindų išvydau siuntinį su „Narrenturm“, šokinėdama iš džiaugsmo čiut pas kaimynus neįlūžau.

Trylika metų, Karlai! Husitų Trilogijos laukiau trylika metų…

Ar buvo verta?

Žinot, esu per sena, kad iš naujo įsimylėčiau pirmą kartą, visiems laikams, taip aklai, stipriai ir nuoširdžiai, kaip įsimylima tada, kai esi naivus paauglys, pirmąsyk išvydęs JĄ – tą knygą, sulaužiusią ir aukštyn kojomis apvertusią tavo pasaulėžiūrą ir suvokimą, ko tu apskritai tikiesi, atvertęs knygos viršelį.

Tačiau ne tokia sena, kad net ir lygindama su savo pirmąja, antrąja ar vėlesniąja meile, nesimėgaučiau tuo aštriu, kandžiu, Sapkowskiško cinizmo persmelktu sąmoju, nesigerėčiau tuo tamsiu, niūriu, kraupiu istoriniu fonu, nelaukčiau kažko netikėta ir kraują stingdančio, nekaifuočiau nuo įmantraus žaidimo mitologiniais ir folkloro elementais ir kad neliūdėčiau tada, kai mane ir vėl nubaus už tai, kad, kaip ir Reynevanas, prieš visus šansus naiviai vilsiuosi geriausia.

Specialiai liepiau sau jokių išankstinių nuostatų neturėti, nieko nesitikėti, apsimesti, kad čia kito žmogaus rašyta kita knyga. Nepavyko, vis tiek tikėjausi Andrzejaus Sapkowskio Raganiaus. Vis dėlto, du dalykai: 1) čia ne Raganius ir Geralto čia nebus; ir 2) pirmiau perskaitykit Raganiaus ciklą, o tada Husitų Trilogiją.

Apie ką istorija? Įsivaizduokite jauną vyruką, tą paprastą normalų gerą bičą, dar neuž… gyvenimo. Tokį, kuris norėtų juo mėgautis, tik, kad jam nepasisekė: gimė viduramžiais. Tada, kai siaučia inkvizicija. Kai vyksta kryžiaus žygiai prieš pagonis ir eretikus. Kai vyksta skerdynės, aiškinantis, kieno krikščionybės interpretacija teisesnė, doresnė, Dievui priimtinesnė. Kuomet, jei tavo hobis – burtai, užkalbėjimai, žolelės gyduolės, tave gali paleisti dūmais. Kuomet, jei tavo žinios apie mediciną aukščiau maldos, kraujo leidimo ir dėlių, tave gali apkaltinti raganavimu ir paleisti dūmais. Kai būti mokytu ne ten – pavojinga. Kuomet, jei netyčia įpuoli į lovą pas ištekėjusią moterį, prigavę tave gali nuplakti, uždaryti į vienuolyną ar išmėsinėti po gabaliuką. Nes tiesiog. O jei dar esi atlapaširdis ir tau natūraliai nepriimtina meluoti (lova nesiskaito, ten meilė, kam nebūna), nesitiki, kad aplinkiniai – pasiryžę tave melžti per visus galus (gal šiaip, o gal kad gyvenimas jų pačių nemelžtų), priešingai draugų ar globėjų įspėjimams, leptelni vis tai šį, tai tą, ilgainiui tenka bėgti. Iki tol, kol vėl pažeidi kažkokią nerašytą socialinę normą ar kažkieno interesus ir tau vėl tenka bėgti savo kailio labui.

Taip ir nutinka Reinmarui iš Bielawos, draugų vadinamam Reynevanu. Per susižavėjimą moterimi, per norą įrodyti pasauliui savo tiesas įsivelia į virtinę nuotykių nuolat rizikuodamas prarasti galvą. Ir ne tik. Ir dar gerai, jei tai tik nuotykiai ir būtų…

Iš vienos pusės, Reynevaną labai galiu suprasti, nes būdo savybių dalijamės nemažai. Patiklumas, atlapaširdiškumas, ne vietoje ir pernelyg garsiai reiškiamas principingumas, nesugebėjimas numatyti pasekmių, kvailas užsispyrimas… Sąrašą galima tęsti. Iš kitos pusės, kai pagalvoji apie kontekstą, kyla noras facepalminti ir klausti: „Seniuk, jau tiek per galvą gavai, negi dar nepasimokei?“

Pats siužetas pabanguoja. Vietomis juokiesi, vietomis kraupsti ir klaiksti, vietomis šūkčioji pergyvendamas dėl Reynevano ir jo draugų, tačiau vietomis pagalvoji, kad gal ir daugoka to lakstymo nuo vieno siaubo prie kito. Žinau, kad kai kas jau Raganių skaitydami paburbėdavo, kad labai jau Sapkowskis likimo ironiją ar pirštą mėgsta. Čia to likimo šposų ir žabangų bene dar ir daugiau. Tačiau, kai jau galai ima rištis, pradedi galvoti, į kokią velniavą (ar tik dar ir ne tiesiogine prasme) Reynevanas čia iš tiesų įsivėlė ir kaip (ir ar iš viso) Sapkowskis, su likimu ar be, jį iš jos ištrauks.

Kas mane ypač sužavėjo ir dėl ko man knygą norisi skaityti bene labiau nei dėl pačios istorijos – istorinis, kultūrinis fonas.

Filmų/knygų apie viduramžius, inkviziciją, ereziją, raganas – nemažai. Tačiau apie vidurio Europos istoriją, apie kryžiaus žygius prieš Johno Wycliffo ir Jano Husso įkvėptus judėjimus dėl katalikų bažnyčios reformavimo (bent šimtas metų iki Martino Lutherio tezių ant Wittenbergo bažnyčios durų) kažkaip nelabai. Atsimenu mačiusi kelis sakinius istorijos vadovėlyje, ir tiek. O čia – nuorodos į religinius/kultūrinius konfliktus, jų priešistorę, reformacijos siekiančių viduramžių intelektualų tekstus, teologiniai ir filosofiniai debatai apie tai, kas pridera doram krikščioniui ar katalikui (su visa viduramžių doublethink, talpinančia disonansą tarp biblinių idealų ir jų praktinio įgyvendinimo), pranašystės apie tai, kas ir kada taps Romos popiežiais su įvairiais keistais išvartymais, kodėl vienas ar kitas kandidatas atitinka labai jau aptakiai ir simboliškai įvardintas metaforas (kažkuo primena būrimo metodus Gargantiua ir Pantagriuelyje).

Kultūrinis geografinis fonas patiko netgi dar labiau. „Narrenturm“ veiksmas vyksta Silezijoje, žemėse, kažkada valdytose karališko kraujo lenkų kunigaikščių Piastų, ir istorijos tėkmėje vaikščiojusių iš rankų į rankas gretimų valstybių (Bohemijos, Lenkijos, vėliau – Prūsijos) valdovams arba valdytomis kaip atskiros nepriklausomos kunigaikštystės. Kas žiauriai įdomu ir atsispindi knygoje, kad tos žemės labai kultūriniu požiūriu mišrios. Personažų vardai (ir pavardės-vietovardžiai) – pramaišiui vokiški ir lenkiški, kartais jie apskritai prisistato vienaip ar kitaip priklausomai nuo konteksto. Heraldika – lenkiškų ir vokiškų giminių (teko apsišviesti), nors personažai, kaip suprantu, daugiausiai kalba vokiškai ar lotyniškai. Kartais ir prancūziškai ar itališkai (Sapkowskis, ar bent jo personažai, pasirodo, Dantę mėgsta). Intarpai neversti, teko tobulinti neegzistuojančias savo lotynų ir kitų kalbų žinias 🙂

Visgi, labai norėčiau sužinoti, kokiomis greitakalbėmis originaliai keitėsi Reynevanas ir Odros lenkas prekeivis 🙂 David French pakeitė jas angliškomis greitakalbėmis, kas, nors ir suprantu, kodėl jis taip padarė, man nesuveikė. Kaip ir justaucorps, nors dėl pastarojo nežinau, ar ten vertimo dalykas, ar geresnio įvardijimo aprangos tipui nebuvo. Beje, jei dar apie vertimą, įdomu, kodėl Jogailai naudojamas lietuviškas vardas, o ne lenkiškas Jagiełło? Ar čia Sapkowskis taip parašė, pabrėždamas, kaip vargšas Jogaila nepritapo, ar tiesiog vertimo artefaktas?

Detalizacija visapusiška. Tikrai rasime tuos pačius 15-20 šaltųjų ginklų tipų, kaip ir Raganiuje. Tačiau jie čia papildomi ir jau, pasirodo, egzistuojančiais šaunamaisiais ginklais, įvairiais skydų ir šarvų tipais ar detalėmis. Riterių ordinai. Apskritai, riterių kultūra. Aš ją visada kažkodėl siedavau su vakarų Europa ar kariniais vienuolių/kryžiaus žygių dalyvių ordinais, bet, pasirodo, lenkai ne tik, kad savo riterius turėjo, bet ir tokius, kurie ilgainiui tapo legendiniais personažais. Ir mes nieko apie tai nežinom! Apie Raubritter’ius irgi…

Gausu ir informacijos apie tai, koks tuolaikinių žmonių garderobas. Irgi detalizuotas iki kas kokios medžiagos apatinius vilkėjo. Dieta… nuo kunigaikštiškų pietų iki vargdienių adventinio pasninko…

Žodžiu, googlinti teks dėl labai įvairių priežasčių, tad rekomenduoju telefonus laikyti pakrautus arba po ranka turėti power bank. Galima, aišku, negooglinti, bet tada, mano manymu, skaitytojas praras nerealiai daug.

Trumpai tariant, Sapkowskis ištesėjo, ką žadėjęs, ir dar su kaupu. Rašydamas „Narrenturm“ turėjo skaityti kaip žvėris.

Buvo jausmo, kad šitą knygą Sapkowskis tam tikra prasme rašė kaip dovaną sau. Arba labiausiai pasišventusiems gerbėjams. „Narrenturm jis nuolatos žaidžia su skaitytoju, lengvai jį trolindamas. Ne vien per: „O šitą žinai? Bet to tai tikrai nežinosi. Arba štai šito… O čia – anachronizmas – prigavau! Beje, kaip tavo lotynų kalbos žinios?”

Štai kad ir ištrauka iš antro skyriaus aprašymo: „Meanhile, Reynevan himself is wandering around the woods near Oleśnica. The author is sparing in his descriptions of that trek, hence the reader – nolens volens – will have to imagine it.“ Nu tai ir ką, ir teko.

Arba keturiolikto: „Which describes events happening the same evening as those in the preceding chapter, but in a different place: in a city about eight miles away in a north-easterly direction as the crow flies. A glance at a map of Silesia, which the author warmly encourages the reader to take, will reveal which city is being discussed.“

Nes juk nebuvo galima tiesiog įvardinti, are ne? |-(

Administracinis Silezijos 1905 m. žemėlapis. Vietovių pavadinimai nurodyti vokiečių ir lenkų kalbomis. Iliustracijos šaltinis – https://www.wikiwand.com/en/Province_of_Lower_Silesia.

Ech, Sapkowski, senas Velnie. Už tai tave ir mylim.

Tiesą sakant, net pats žanras – tam tikras žaidimas. Tiksliau, gal eksperimentas. Knyga – tikrai labai rimtai istorinė. Apie jos prologą rašiau jau anksčiau. Ir man patinka, kai Sapkowskis rimtai prisiima rolę, kaip istorikas, kaip mąstytojas. Labai. Tačiau fantastas jis irgi rimtas ir čia jis jau žengia žingsnį toliau: ar įmanoma suderinti tą literatūrą ant aukšto žirgo su giliomis, emociškai sunkiomis idėjomis ir maginę fantastiką? Pasirodo, galima. Tiesiog kiti rašytojai eklektika ir pankišku maištavimu maginėj fantastikoj nelabai užsiima.

Kaip sakiau, Raganiaus nesitikėkit. Nors ir dingtelėjo, kad persidengimų yra. Stiprūs, įdomūs, netradiciniai personažai. Egzorcizmai 🙂 Ir labai įdomu, kaip paties Sapkowskio tekste vadinosi Hans Mein Igel. Galvoju: referencas čia, ar ne? Bet daugiau…

Kai kurie elementai iš pradžių skaitėsi keistai. Galvojau, kodėl. Gal dėl to, kad tas labai istorinis fonas nuteikė ne magiškai. Tačiau, kai pagalvoji apie knygose prasprūstančius raštininkų liudijimus apie žmogelius, inkvizicijai prisiekiančius kažkokias nesąmones, kaip kaimynė vidury nakties ant piestos išlekia pro kaminą ir užburia karves, kad pieno neduotų (pavyzdys atsitiktinis ir asociatyvus), tie elementai pasirodo visai kitoj šviesoj. Kaip tik netyčia sutapo, kad Reddite neseniai išplaukė nuoroda į K. Jablonsko ir R. Jaso knygą „Raganų teismai Lietuvoje“ (dėkui u/herbal4life). Jei skaitysit „Narrenturm“, užmeskit akį ir į šią knygą – nustebsit dėl tam tikrų Sapkowskio naudotų elementų.

Burtai, naudojami Husitų Trilogijos personažų – visai kitokie nei magija Raganiaus pasaulyje. Jau vien todėl, kad autentiški arba atkurti remiantis senovėje praktikuotais papročiais (žr. Daiva Vaitkevičienė, „Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės“ – skyrelis apie viduramžiais naudotus užkalbėjimus nuo šuns įkandimo ir pan., skamba labai panašiai). Dažnai jų galia ribota, nors kartais Sapkowskis jų potencialą ir praplečia (žr. Reynevano „Wirfe Saltze…“ arba Circulos schemutes).

Kiek metų darbo reikėjo visai šitai informacijai surinkti, perskaityti, pergalvoti ir… parašyti?

Tai kaipgi galėjo nepramušti?

Apie „Narrenturm“ nagrinėjamas temas jau net nešneku. Išdavystė, meilė, aklas, putotas kerštas, teisuoliškumas, šventeiviškumas, fanatizmas, skundimo kultūra, atotrūkis tarp idealų ir realybės… Paralelių kasdienybei – apsčiai. Ir visa perteikta taip paveikiai…

Tai, trumpai tariant, buvo verta?

Žinot, „Narrenturm“ buvo visai kitokia, nei tikėjausi. Ji visiškai, absoliučiai skiriasi nuo Raganiaus ciklo. Tačiau žavi savo daugiasluoksniškumu. Ir užvis svarbiausia: ji padarė tai, ko po trylikos metų nepavyko „Sezon burz“/“Season of Storms“. Skaitant „Narrenturm“ pajutau, kad pagaliau, po šitiek metų, pradeda vertis tuštuma, atsivėrusi užvertus paskutinį „Ežero valdovės“ puslapį.

Paskaitykit. Ir dar pasiklausykit lenkiškai audioknygai Adamo Skorupos ir Krzysztofo Wierzynkiewicziaus sukurtą garso takelį.

„Alma Littera“ (arba kitoms leidykloms), siūlyčiau labai rimtai pasvarstyti apie Husitų trilogijos išleidimą lietuvių kalba.

2 thoughts on “Kaip Sofija Andrzejaus Sapkowskio “Narrenturm” / “Tower of Fools” skaitė

    1. Ačiū! Nors čia tas atvejis, kai žvelk nežvelgęs – knygai teisybės nepadarysi. Reikia sekti Mažvydo prisakymais: imti ir skaityti. Ir dar skaityti lėtai, su pasiskaitymais aplink, kad poskoniai atsiskleistų. Aš skaičiau lėtai, bet, pasirodo, nepakankamai lėtai. Tad prie “Narrenturm” dar grįšiu.

      Gollancz, regis, nusiteikę dirbti produktyviai. Amazon “Warriors of God” numanoma paleidimo data – 2021 rugpjūčio 26 d., o “Light Perpetual” – 2022 spalio 13 d. (info https://www.amazon.co.uk/gp/bookseries/B083F14LVV/ref=dp_st_1473226120). Nežinau, kiek akmenyje iškaltos šios datos, bet “Narrenturm” išėjo kaip laikrodukas.

      Dėl leidimo lietuvių kalba – dabar jau suprantu jūsų skepsį. Šita knyga ne kiekvienam. Vis dėlto, manau, kad ji tokia turtinga, tokia įdomi istoriniu ir kultūriniu požiūriu, tokia relevant, kad jos neturėti lietuviškai – stačiai nepadoru. Dieve, susimokėčiau kad ir už mažo tiražo, kosmiškai brangų leidimą. Jau vien kad mano senas žilas tėvas, atvedęs Sapkowskį į mano gyvenimą, perskaityti galėtų.

      Liked by 1 person

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s