Dangus griūva

Iš karto prisiduodu: turiu interesų konfliktą. Dalis šio rinkinio apsakymų dalyvavo XXX „Lituanicono“ skelbtame konkurse tema „Dangus griūva“. Konkurse dalyvavau pati ir garbingai gavau į kaktą. Užtat susipažinau su lietuvių fantastikos gerbėjų ir rašytojų mėgėjų gyvenimu ir gavau kokybiškos, motyvuojančios kritikos. Iš „Dangus griūva“ apsakymų autorių – irgi. Nei akmenų, nei gyvačių jiems užantyje nelaikau, priešingai, džiaugiuosi dėl jų ir iš jų mokausi.

Jei nesinori ilgos įžangos, komentarai apie apsakymus bus pascrollinus kiek žemiau.

Senų senovėje būta tokio dalyko, kaip „Eridano“ kasmet leistos „Geriausios Lietuvos fantastikos“ (GLF) antologijos. Su jomis, kaip jau turbūt atspėjot, mane supažindino tėvas. Šeimyniniam relikvijoriuj stovėjo trys: electrique mėlyna 1998 m., raudona mėlynomis raidėmis 1997 m. ir, nebepamenu viršelio, galbūt 2001 m. antologija?

Kai kurie apsakymai man patiko labiau, kiti mažiau.

Būtent jie įžiebė grafomanijos kibirkštėlę: pasirodo, apsakymus galima pasirašyti pačiam, ir jeigu parašysi gerai, kažkas gal net ir perskaitys.

Daug vandens prabėgo nuo to laiko.

Kas nustojo rašyti, stalo žaidimų parduotuvę atsidarė. Kas regioninį blogą rašyti pradėjo. Kas „Žiedų valdovą“ išsivertė. Kas mano mėgstamą (po, kchm, šešto :)) puslapį „Kauno dienoj“ iliustruoti pradėjo. Kas išleido knygą, kas dvi ar tris.

GLF konkursai retėjo. O kažkuriais metais „Eridano“ nebeliko.

O lietuviška fantastika, be tų kelių pavienių išleistų knygų, kažkur dingo. Gal į internetus išsikraustė. O antros kartos grafomanai dar tik augo.

Tačiau tą ugnelę kažkas vis stropiai pakurstydavo, kad visai neužgestų. Pasirodo, literatūriniai konkursai persikraustė į kasmetinius Lietuvos fantastų suvažiavimus. O neseniai ir lietuviškas žurnalas „Protagonistas“ atsirado. Tad, kai praeitame jo numeryje perskaičiau apie naujai išleistą lietuviškų fantastinių apsakymų rinkinį „Dangus griūva“, apsidžiaugiau ir beregint jį nusipirkau.

Prieš skaitydama peržiūrėjau kitų žmonių atsiliepimus. Kaip galima numanyti – mišrūs. Prijaučiantys fantastams – apsidžiaugė, kad apskritai išleista, ir dar didelės leidyklos (well done, „Alma Littera“, well done!). Nesusidūrę su lietuviška fantastika piktinosi leidiny neradę lietuviško Bradbury‘io, Tolkieno ar Sandersono. Kas dėl korektūros spjaudėsi, kas dėl viršelio, kas dėl pavadinimo ir knygos grupavimo su knygutėmis vaikams el. knygynuose. Kam kliuvo, kad, lyginant su GLF aukso standartu, idėjų trūksta, kitiems – pačios idėjos.

Dėl dalies kritikos galiu pakomentuoti.

Taip, matosi, kad apsakymus rašė rašytojai mėgėjai. Nors knyga leista „Alma Littera“, toks įspūdis, kad jie kišosi minimaliai. Paraidžiui netikrinau, tačiau atrodo, kad apsakymai, dalyvavę „Lituanicono“ literatūriniame konkurse, perkelti daugmaž taip, kaip parašyti. Kapotų sakinių yra, vietomis norėtųsi, kad apsakymai būtų ilgesni vien tam, kad kai kurios idėjos ar tai, kas nutinka personažams, būtų išreikšta sklandžiau, grakščiau, vietomis gražiau sudėliota pabaiga (kchm, dėl šito kritikuoti tikrai ne man :)).

Reiktų pasitikrinti „Lituanicono“ konkursų taisykles, tačiau jų limitas, berods, 15000 ženklų. Nežinau, kaip būdavo auksiniais GLF laikais, tačiau, pavyzdžiui, sakmė apie skaldą Tjordilį, kiek pamenu, buvo ilgesnė. Bet kas, kas rašė trumpą tekstą, žino, kad jį gerai parašyti sunkiau nei ilgą. Dėl erdvės trūkumo kažką reikia aukoti: aprašymus, idėjas, veikėjus, įvykius. Kai nori sudėti viską, ir gaunasi nukąstos/nerangios pabaigos, kapoti sakiniai. Ypač, kai rašoma kartą metuose konkursui, laiku, atliekamu nuo darbo ir/arba šeimos. Plius, nežinau kaip su grožine literatūra, bet techninėj literatūroj būna spaudos lankai (16 psl?), kas turbūt irgi limituoja tiek apsakymų skaičių, tiek tai, ar galima tobulinant išplėsti jau atsirinktus apsakymus. Jau neminint, kad korektūrai laiko dažnai reikia daugiau nei rašymui. Spėju, kad extra apsakymams taisyklės buvo panašios, kaip ir konkursiniams apsakymams, tad limitacijos atitinkamos.

Dėl pavadinimo – kadangi rinkinio pagrindas buvo konkurso „Dangus griūva“ apsakymai, tai toks ir pavadinimas. Gal ir buvo galima keisti, bet rinkinys iš esmės skirtas daugiausiai patiems konkurso dalyviams ir kitiems fantastams. Suprantama kodėl – sunku sudominti atsitiktinius žmones. Kita vertus, jei norisi tuos žmones pritraukti, gal tikrai praverstų kažkas sexovesnio (arba susitarimas nedėt knygos prie literatūros vaikams).

Dėl kritikos, kad idėjos galėtų būti originalesnės, etc. Su iš koto verčiančiomis, egzistencines vertybes permąstyti skatinančiomis originaliomis idėjomis trumpame tekste sunku. Grafomano garbės žodis. Plius, dažnai yra taip, kad rašai lygiuodamasis į kažką, kas tau pačiam labai patinka, ir dėl ko tavo idėjų srautas gali nukrypti labai jau specifine linkme, bent tol, kol išmoksi rašyti taip, kad tai perliptum. Tad taip, šita kritika ne be pagrindo. Vis tik, turiu pasakyti, kad įdomių idėjų tikrai buvo, tiek, kad kartais norėjosi, kad jos būtų daugiau išplėstos.

O patys apsakymai?

Apsisprendžiau, kad net jei netyčia grės akmuo ar gyvatė iš užančio, kritikuosiu, nes 1) taip mokausi, kas veikia, kas ne; 2) mane nuoširdi kritika iš kitų motyvuoja stengtis parašyti geriau (kas iš to gaunasi – jau kitas klausimas).

Tad…

Aurimas Gailiūnas – „Teks palūkėti“

Gyva, nuotaikinga iliustracija lietuviškai patarlei apie šunį 🙂 Apsakymas parašytas lietuviškos humoristinės fantastikos stiliumi (čia praktiškai atskiras požanris). Pajuokiamas dirbtinis intelektas ir customer service kultūra. Panašu, kad autorius – prisiekęs geimeris. Pradžia gal kiek ištęsta, bet susiskaitė smagiai, net ir skaitant antrąsyk.

Vilius Gostevičius – „Stebuklas“

Sunku papasakoti, apie ką, nepaspoilinus. Pradinė idėja, ypač, kai pradėjo aiškėti, labai patiko, tačiau pabaiga buvo „Ow!“ ir pasirodė kiek prikišama. Kliuvo vietomis kapotas stilius. Manau, būtų buvę sklandžiau apsakymą kiek išplėtus.

Vilius Gostevičius – „#TikėkDievuIrBusPuiku“

Apsakymas dar vienos lietuviškos patarlės (apie dangų ir žemę) tema. Įstrigo dar perskaičius pirmąsyk. Labai geras humoras. Balsu juokiausi tiek tada, tiek dabar. Už pasiūlymą chorui – bonusas. Dėl ko galbūt galima kritikuoti – apsakymas daugiau satyra/absurdo humoras. Bet tokį aš mėgstu, tai…

Andrius Guzaitis – „Sekmą dieną ilsėjosi“

Steampunkinis apsakymas apie išradėją, ne visai lauktai gavusį išbandyti savo gyvenimo kūrinį. Baigiasi kaip ir netikėtai (ne tokių, bet vis tik panašių suvartymų yra tekę matyti, kas kiek pagadino efektą). Autorius turi polinkį į grimdark elementus, jų yra ir čia (patiks ar ne, priklauso nuo skaitytojo skonio). Kas kiek kliuvo, kad, bent iš pradžių, šlunkų aprašymui skirta daugiau dėmesio nei dramai. Antra apsakymo dalis pasirodė gyvesnė nei pirma.

Andrius Guzaitis – „Parkas XXX“

Trumpas, impresionistinis apsakymas apie „šviesią ateitį“. Koncentruotas, bet subalansuotas. Erdvės interpretacijai yra. Skaitytojas nepatronizuojamas, kas, viena vertus, malonu, kita vertus, norėtųsi užuominos, kas vaizduojamą visuomenę į tą situaciją pastūmėjo. Vėl grimdark.

Milda Jensen – „Paukščio dovana“

Istorija apie vidinį smalsumą, įgimtą žmogui; norą išsiveržti už primetamų ribų. Kai skaičiau pirmąsyk, pamaniau: „Hm, keistokas toks.“ Bet įsiminė. Įdomus. Galbūt būtų buvę gerai dėl teksto sklandumo vos vos apsakymą praplėsti.

Milda Jensen – „Pua“

Istorija apie retired jūrų biologą su kolega deleguotus tirti meteorito Antarkties jūrų dugne. Patiko lietuviškai fantastikai išskirtinai rimtas tonas, įtraukiantys aplinkos aprašymai, glimpses į personažų praeitį. Vėlgi, norėjosi, kad apsakymas būtų ilgesnis – pabaiga pasirodė skuboka ir ne visai aiški (ne man kritikuoti). Spoiler: skaitant dingtelėjo, kad šiame apsakyme susiduria Ray Bradbury ir „Das Boot“.

Artūras Lauda – „Ir išaušo diena…“

Savotiškas pasakojimas. Kaipo apokaliptinis. Bet parašytas abstraktokai, taip simboliškai, metaforiškai, su erdve interpretacijai. Pagalvojau, ne mano skonio. Paskui kažkaip netyčia paskaičiau kelis sakinius pusbalsiu ir pajutau aiškų, nuoseklų ritmą. Ne tai sakmės, ne tai padavimo, kurį reiktų klausyti skaitomą balsu ir ritmiškai pritariant lyrai. Bandau suprast – tyčia čia, ar ne. Jei tyčia – tai, bliamba, geras, nesitikėjau.

Greta Musteikienė – „DanGus griūva“

Istorija apie agentą Augustį, gaudantį sabotažniką, keliantį grėsmę DanGaus miestui. Jau pirmąsyk skaitant apsakymas išsiskyrė sklandumu ir intrigėle. Antrąsyk skaitant buvo malonu šukuoti detales: subtilus, elegantiškas foreshadowinimas; nauji sakiniai – nauja informacija; šaudoma pagal Čechovą. Autorė tikrai žino, ką daro. Užkliuvo tik personažai nuo „jūs“ persijungiantys prie „tu“ (gal galios balansas pasikeitė?). Ir iš kur jie šilką gauna?

Greta Musteikienė – „Žiburio link“

Postapokaliptinė istorija. Kraupi normaliai, pabaiga tokia „Ow!” Patiko. Kiek kliuvo post-apo/siaubiako klišės.

Vytautas Ožeraitis – „Avilys“

Futuristinis apsakymas apie žmoniją, dirbtinį intelektą, technologinį elitizmą. Aprašyta taip, kad skaitytojui reiktų su apsakymu padirbėti, kad susirištų, kas ten vyksta. Žaidžiama situacijų fragmentais, prisiminimais. Savotiškas.

Egidijus Zaikauskas – „Kaip miega mano žvaigždės“

Autoriaus stilius – išskirtinis, su niekuo nesumaišysi. Žodynas – pasakiškai turtingas, kalbą valdo ne vaikiškai, sugeba bemaž fiziškai materializuoti skonius, kvapus, vaizdinius. Turi nenumaldomą polinkį lyrizmui. Laisvai nardo tarp gamtinių archetipų ir aukštųjų materijų.

Šitam apsakyme bandė tvardytis, pabaigoj vis tiek gavosi lyrika. Apie ką apsakymas? Plačiąja prasme – apie tarpgalaktinį šnekorių, bandžiusį prisiimti dievišką rolę.

Egidijus Zaikauskas – „Paskutinis Žemės gyventojas“

Įsivaizduokit postapą, persmelktą nostalgija paprastam, ramiam gyvenimui ir fiziškai kvepiantį vaikystės prisiminimais. Pabaiga – awwwwww, bet šįsyk nenusaldinta.

Apibendrinant: šis rinkinys, kaip visos antologijos, o dar ir mėgėjiškas – ne be trūkumų. Tačiau tai, kad jis išleistas – didelis pasiekimas. Nes niekas kitas nemotyvuoja taip, kaip „O aš gal geriau galėčiau?“ arba „Bliamba, aš irgi taip noriu.“ Jei norit lietuviško Sapkowskio, Sandersono ar mums unikalaus fenomeno, tokių knygų reikia ir jų reikia daug. Ir dar reikia pirkti, kad jas leistų.

Šaunuoliai autoriai, laikykitės ir rašykit, rašykit, rašykit.

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai