Remyga

Rimantas Kmita, „Remyga“, Tyto Alba, 2020 m.

Prieš keletą metų Rimantas Kmita trinktelėjo neblogai, į lietuviškos literatūros padebesius įnešdamas naujovę: žemaitėška akcenta. Ir bemaž pradėjęs devyniasdešimtųjų renesansą. Ir sudrebindamas dogmą, su kuria man teko augti: kad lietuvių literatūra, absoliučiai visa iš principo yra kažkokia labiau menkavertė nei bet kas, kas parašyta kitur [įterpkit valstybę].

Akcentai man gražu – labai pavydžiu anglakalbiams, kad jie turi šitiek akcentų, išreiškiamų tiek tarimu, tiek regionams būdingais žodžiais, tiek ideomomis. O argi eitų tekstą kavianskai parašyti? Kuo tai, be skolinių iš rusų kalbos kiekiu, skirtųsi nuo viliansko teksto? O ir devyniasdešimtieji kuo toliau, tuo labiau domina. Nes tai – laikotarpis, kada jau buvau, tačiau su tuo pasauliu dėl objektyvių priežasčių esu beveik visai nepažįstama: ką gali būdamas vaiku suprasti apie laikmečio specifiką? Tad labai norisi suvokti, kas ten per romantika, ar tikrai viskas prieš Europos Sąjungą ir NATO buvo badmetis, turgūs, laukinis kapitalizmas ir besišaudantys/besisprogdinantys berniukai.

Kmitos „Remyga“ – labai daugialypė. Čia vėl rasime devyniasdešimtųjų Zeitgeist. Tiek, kad čia jis kiek ankstėlesnis nei „Pietinia kronikose“. Personažas čia vėlgi yra jaunas, švelnus, geranoriškas vyras (realiai, tai vaikinas, bet, kas baisu, kad skaitydamas tai vis pamiršti), tačiau jo gyvenimo patirtis visai kitokia nei „Pietinia kronikų“ protagonisto, tad ir pats romanas nepalyginamai tamsesnis, skaudesnis ir sudėtingesnis. Priedo to, Kmita čia dar ir eksperimentuoja tiek temomis, tiek forma, tad šis romanas – gerokai mažiau user friendly ir turbūt dėl to kelią į skaitytojų širdis skinsis sunkiau nei „Pietinia kronikas“. Ko gaila, nes temos čia labai reikalingos intensyvaus apsvarstymo ir diskusijų.

Knygos veiksmas čia vėl vyksta Šiauliuose, tačiau arealas čia jau kitas, daugiau miesto centras. Aprašymai gražūs, gyvi (ypač kaifavau nuo senųjų Šiaulių kapinių aprašymo) ir dar papildyti paties autoriaus ar kitų šaltinių nuotraukomis būtent iš aprašomo periodo. Erzino tik kai kurių nuotraukėlių dydis, norėjosi didesnių, net ir suprantant, kad čia nėra dokumentika/memuarai. Tad jo, būčiau visai nieko prieš apsilankyti ir apvaikščioti tiek miesto centrą, tiek po kapinaites, tiek palei Tal(k)šos ežerą (pasirodo, ten bent kelių į Raudonąją knygą įrašytų paukščių ir augalų ekologinė buveinė).

Personažai žemaičiuoja, tačiau, kadangi rašyta daugiausiai trečiu asmeniu, nebe taip intensyviai. Tačiau šarmas vis dar tebėra. Ir apskritai, smagu žiūrėti, kaip autorius lengvai persijungia nuo vieno akcento prie kito.

Devyniasdešimtieji čia vėl alsuoja visu galingumu, tačiau šįsyk, gerokai tamsiau. Jau vien pradėkime nuo švenčių, kurių pagrindas – daugiadienė „Radioshow“ stiliaus pjankė (aš galvojau, kad jie ten šaržuoja, nu bet pasirodo, ne taip jau labai). O rimčiau – kasdienė nežinomybė dėl ateities: grįš sovietai ar ne; grius valstybė, ar ne; sienos kaip ir yra, bet per jas laisvai eina kontrabanda, vyksta susišaudymai su banditais/OMON‘u; sovietų kariniai daliniai, jei ką, vis dar Lietuvoj, net kai nepriklausomybė jau paskelbta, o kai kurios šalys jau spėjo ją pripažinti politiniu lygmeniu, ir dargi net prievarta gaudo jaunus vaikinus į kariuomenę (patvirtinta tėvo, berods, mano nuosavą dėdę slėpti teko). Skurdi buitis, su darbais ne kažką: pasirinkimas ribotas, valstybinių darbų atlyginimai tokie maži, kad kas netingi, kažkokias varkes suka; policininkai, norėdami pramaitinti šeimas, su bandziūgomis/kontrabandininkais bendradarbiauja (irgi girdėta iš vyresniųjų; dabar aišku, kodėl po šiai dienai pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis šlubuoja). Net visas patosas, Sąjūdžio ir nepriklausomybės siekio patosas prigęsta stebėtinai greitai. Gyvenimas geras bemaž tik banditams.

Laikmečio detalizacija vėl įspūdinga.

Ir vis tik pagrindinis „Remygos“ akcentas – pagrindinio veikėjo, Remigijaus, asmeninė tragedija.

Kmita šita tema nustebina. Žiauriai, skausmingai kenčiantis ir šitai aplinkai parodantis vyras Lietuvoje yra tabu. Literatūroj, kine, televizijoj (na, teatre gal mažiau, nes ten nuo seno yra Edipai, Hamletai, Makbetai, Otelai, bet ten kiti dalykai). Ir užvis baisiausia, kad tai tabu ir realiame kasdieniame gyvenime. Nes principas „Ko čia verki, būk vyras” mums įdiegtas taip giliai, kad šitą net savo šeimoj, kuri šiaip yra stebėtinai neskirstanti „vyriška/bobiška“, girdėti teko.

Remyga – kaip ir visi labai jauname amžiuje traumuotas privalomosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Kad ir kaip ten kas aiškintų, kad „ten nieko tokio, visi tarnavo, taigi vyriškumo mokykla“ – niekaip nepatikėsiu, kad tai nėra trauminė patirtis. Sąmoningo mąstymo atjunginėjimas, skatinimas vykdyt, negalvot – net jei tai gelbsti mūšio lauke, civiliniam gyvenime tai – nu, sorry. O dar pridėkime sovietinės kariuomenė dedovščiną – sisteminį, useless žmonių žeminimą pramogai ar sukauptam pykčiui išlieti. Kažkoks košmaras.

Tačiau Remygai padaryta kai kas daug baisiau. Jis – Sovietų Sąjungos karo Afganistane (1979-1989 m.) veteranas, gyvenantis su „afgano sindromu“.

Daug metų negalėjau suprasti, kas čia per sindromas, išskyrus tai, kad tų vargšų, nelaimingų žmonių kažkodėl prisibijoma kaip ugnies, kol tėvas kartą nepapasakojo apie vieną tai patyrusį pažįstamą. Švęsdami kažką su draugais jie užsikūrė laužą. Ką šis jame išvydo, neaišku, tačiau nusikabinęs ginklą, ėmė šaudyti į liepsną. Ginklą iš jo šiaip ne taip atimti pavyko, tačiau draugų verdiktas buvo vienareikšmiškas: „Eik šikt, durniau, su tavim nieko nešvęsim!“ Supratau, kad kalbama apie PTSD.

Remygos atvejis labai sunkus. Jį lydi fiziniai gliukai, prisiminimai apie žiauriai žuvusius bendražygius, kamuoja košmarai, panikos atakos, kvėpavimo sutrikimai, alpuliai. Priepuolius išprovokuoja bemaž bet kas. O darbas tai savaime stresinis – milicijoje, besikonvertuojančioje į policiją itin nestabiliais, pavojingais laikais (nes kur kitur jį po Afgano priims? Beje, darbas policijoje irgi stigmatizuotas). Kmita genialiai naudojasi tamsiaisiais devyniasdešimtųjų aspektais apsunkinti tiek Remygos kondiciją, tiek jo gyvenimą apskritai. Lietuviško (o gal post-tarybinio) mentaliteto elementais irgi – psichologinė pagalba tik per alkoholį. Paskui, aišku, eina pasekmės.

Maža to, Remyga kenčia ir dėl savo tapatybės – užaugo be tėvų, vaikų globos namuose.

Žodžiu, vargšas, labai pasimetęs gyvenime žmogus.

Vienintelis šviesulys Remygos gyvenime – jo sūnus, tačiau šeimyninis gyvenimas byra. Tiek dėl jo kondicijos, tiek dėl menkai apmokamo darbo nepateisinamų žmonos lūkesčių. Na, žinot tą pusiau barakudinį ne tai tarybinį, ne tai devyniasdešimtųjų mentalitetą – vyras turi būti toks medžioklinis, sukti varkes ir nešti pinigus namo. Jei ne – tai prastas. Visą gyvenimą niekinau tokio tipo motėras. Tačiau labai neseniai mane šokiravo mano motina, pripažinusi, kad su tėvu daug metų įvairiose socialinėse situacijose meluodavo pažįstamiems, aiškindami, kad motina uždirbanti mažiau nei tėvas. Kad nepakenktų šeimos įvaizdžiui ir atitiktų lietuviškas „vyriškumo/moteriškumo“ sampratas. Myliu ir gerbiu savo tėvus, ypač todėl, kad jie, kaip Nedas Starkas, sąžiningi iki durnumo ir paprastai spjauna ant veidmainiškų socialinių nesąmonių, net jei tai atsiliepia jų santykiams su giminėmis ir pažįstamais. Tačiau šitos nesąmonės net jie neatlaikė.

Pažįstamas ir vyriausiosios kartos spaudimas ir manipuliavimas per finansinę paramą jaunai devyniasdešimtųjų porai ir tam, kaip tai atsiliepia šeimos tarpusavio santykiams. Uošvio personažas – superinis savo bjaurumu. Turbūt paaiškina, kodėl šitiek šeimų po šiai dienai turi problemų su uošviais.

Tad jo, Kmita labai aktualus. Mūsų visuomenė vis dar serga. Manau, daug skaitytojų atpažins tuos simptomus „Remygoje“ ir gal net išsigąs atpažinę tam tikrus pavyzdžius savame rate. Apie vyrų psichologinę sveikatą Lietuvoje kalbama dar nedaug ir tyliai. Ir retai kada pačių vyrų. O tokių kaip Remigijus Lietuvoje daug. Kiek jų visai visiškai vienišų? Prasigėrusių? Nusižudžiusių? Kodėl toks atotrūkis tarp vidutinio sulaukiamo vyrų ir moterų amžiaus? Kiek žmonių su psichologinėmis problemomis arba psichinėmis ligomis užleistų, tiesiog pašluotų po kilimėliu, kad kiti jų nematytų? Kodėl pas mus „debilas“, „daunas“, „psichas“, „autistas“, „retardas“, „šiza“ vartojami praktiškai kaip keiksmažodžiai? Niekur kitur taip nemačiau. Tikiuosi, kad ši knyga padės situaciją pajudinti.

Forma patiko mažiau. Magišką realizmą mėgstu, bet su visokiais siurrealistiniais, postmodernistiniais formų laužymais vargstu. Laimei, kad Kmita parašė dar taip, kad „atėjau-pamačiau-nugalėjau“ tipo tekstą mėgstančiam skaitytojui dar būtų galima perskaityti, nors prisipažinsiu, kad kai kurių scenų nesupratau. Kaip ir to, kas vis dėlto nutiko Uošviui.

Kiek kliuvo, kad labai greitai išsimetė laiko mierkės. Pradžioj dar buvo datos: kada vestuvės, kada Baltijos Kelio mitingas, paskui tie atskaitos taškai dingo. Ar čia dėl to, kad Remygai progresyviai blogėja, ar dėl to, kad tie, kas tuos devyniasdešimtuosius matė, ir taip pajus, kuriais metais ir kurie čia įvykiai?

Apskritai, vietomis situacijos labai greitai sudėliotos. Tarkim, personažai spėlioja, kodėl radiją apniko trikdžiai, vienas dialogu pateikia savo versiją, sekantis sakinys tam pačiam dialoge maždaug „gerai, einam“, be jokių intarpų. Kai kurie personažai tiesiog šiaip sau reikiamu laiku vietoje išdyginėja kaip teatro spektaklyje.

Pasirodė keista personažų reakcija į Nepriklausomybės paskelbimą. Ir sausio 13-oji pasimetė. Tikėjausi daugiau haipo. Negi visus taip buitinės nepriklausomo gyvenimo problemos užmušė? Nors gal tiesiog kiekvieno santykis su tais įvykiais labai asmeniškas. O gal čia aš, kaip Nepriklausomybės vaikas, neliudijęs tų įvykių, tiesiog indoktrinuota švietimo sistemos.

Bet čia nesvarbu. „Remyga“ – tikrai labai verta dėmesio knyga, net jei tokios literatūros paprastai neskaitot. Jau vien tam, kad paaiškėtų, kas per daiktas tie devyniasdešimtieji ir kad realiai, Lietuva nuo Nepriklausomybės paskelbimo nuėjo labai toli. Va, dar jei daugiau dėmesio psichinei sveikatai skirtų…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s