Ką Sofijai po eglute paliko Kalėdų senelis, šįsyk nežinojo nė jis pats.
Nors, tiesą sakant, buvo galima nuspėti – ant paslaptingojo paketėlio buvo užrašyta, kad tai distopinė mokslinė fantastika apie galvų medžiotoją. Ir buvo raktinis žodis: replikantai.
Kaip realiausias variantas, švietėsi Philipo K Dicko „Do Androids Dream of Electric Sheep?“ (DADOES). Timptelėjau mazgelį, nulupau popierius ir supratau, kad buvau teisi. Kitom aplinkybėm būčiau apsidžiaugus nerealiai. Bet šią knygą jau buvau skaičiusi prieš porą metų. Vis dėlto nusprendžiau, kad dar kartą perskaityti nepakenks.
Ir tikrai nepakenkė. Pasirodo, per porą metų primiršti galima gan nemažai, o ir pakartotinai skaitant išlenda tai viena, tai kita, į ką anksčiau neatkreipei dėmesio.
O Dicką skaityti nėra lengva. Kažkada su tėvu diskutavom: kodėl?
Viena vertus, jis rašo velnioniškai koncentruotai. Šiais laikais, pora šimtų puslapių knygai paprastai nebūna geras ženklas: galima įtarti, kad bus daug pykšt pokšt su mažai turinio ir keistai išrišta pabaiga. Su Dicku taip nesigauna. Pas jį ir veiksmo, ir minčių, ir vidinių virsmų, ir kažkokios keistos, sunkios filosofijos, ir dar kažko, ką skaitai ir nesupranti: ar ten kažkas gilaus užkoduota, ar rašytojas žaidžia tavo sutrikimu. O ir pasaulis pas jį būna kažkoks šaltas, priešiškas, sunkiai protu aprėpiamas.
Ne kitokia ir DADOES. Neišeina jos tiap liap skaityti.
Turbūt pagrindinė šios knygos gija yra klausimas, kas iš tiesų skiria žmogų nuo kitų gyvybės rūšių ir egzistencijos formų ir kur prasideda ir baigiasi tos ribos.
Dicko vaizduojamoje alternatyvioje realybėje alternatyvi gyvybės forma jau yra: tai androidai. Žmonijai beveik išsinaikinus pačią save per galutinį branduolinį karą, atsiranda būtinybė kolonizuoti bent jau Marsą. Kad būtų lengviau, numanomai žiauriai sunkiam ir pavojingam darbui kuriami androidai. Kad kolonizacijos ir kolonizatorių poreikiai būtų patenkinti, dirbtinis androidų intelektas vis auga. O kadangi jie ir taip, bent jau fiziškai, labai panašūs į mus, atsiranda problemų. Jei androidas nužudo savo šeimininką ir pabėgęs pasislepia Žemėje, kaip tu jį atpažinsi? Jei bausmė androidui už pabėgimą – mirtis, kaip užtikrinsi, kad netyčia nenugalabinsi žmogaus?
Čia ir prasideda.
Dickas pasirinko eiti empatijos keliu. Nes juk intelektas – ne tas pats, kaip bemaž fizinis gebėjimas įsijausti į kito kailį?
Tačiau jo vaizduojamas pasaulis – komplikuotas ir prieštaringas. Nors šios alternatyvios realybės Žemė kliedi empatija – net alternatyvioji religija iš esmės yra apie emocinį susitapatinimą su sizifišku pranašu Merceriu ir tos pačios religinės sesijos metu dalyvaujančiais žmonėmis – praktinė situacija su empatija, švelniai tariant, keista.
Žmonės empatiškai išbombina Žemę dar gerokai prieš sukuriant androidus. Iki tokio lygio, kad iš esmės ji bemaž nebetinkama gyventi. Išlikusieji, kaip šiukšlės rūšiuojami pagal tinkamumą egzistencijai (ne tiek pagal sveikatą, kiek pagal intelektą, neperlipai kartelės – dusk šlamštinuose darbuose vienišas nelaimingas Žemėj be teisės kada nors iš jos išvykti ar kaip nors reabilituotis). Naujoji religija – mercerizmas – veikia tam tikro prietaiso pagalba (nes kitaip emociškai su šeima, draugais, bendradarbiais susitapatinti neis, senovinė bazarinimo praktika – loool). Net nuotaika, ir ta derinama specialiais nuotaikų vargonėliais. Yra gyvūnų priežiūros kultas (nes visi praktiškai išnaikinti), tačiau toks įspūdis, kad niekas jais nesirūpina dėl to, kad žmonėms gyvūnų trūktų inherently, o daugiau iš religinės idėjos arba socialiniam statusui palaikyti. Apskritai, laiko tuos gyvūnus plyname lauke po radioaktyviomis dulkėmis arba plastikiniuose (bet šildomuose!) narvuose…
Empatija over 9000, škiant.
Pagrindinio veikėjo – Ricko Deckardo – santykiai su žmona irgi kažkokie absoliučiai jokie. Apskritai jis man kaip personažas ėjo sunkiai. Kol pradėjau su juo tapatintis, ir knyga bemaž baigėsi. Įtariu, kad jis tyčia taip sukonstruotas.
Bemaž vienintelis man nuo pradžių patikęs personažas – vienišas, nelaimingas, suklasifikuotas už pusiau beteisį kvailelį (nors, kai kuriose situacijose išaiškėja, kad gal ir ne visai be reikalo). Nors jis apsišauna su situacijos pajautimu, pagal savo supratimą bent jau stengiasi padaryt gyvenimą kitiems mielesnį, kad pasijustų nors kažkam reikalingas (man jo žiauriai gaila, pažįstu kelis jo tipo žmones realiame gyvenime :().
Ir tokioj visuomenėj, tokioj santvarkoj, tokioj mąstysenoj, Deckardas gaudo neempatiškus androidus. Kaip?
Na, yra toks Voigto-Kampffo testas. Uždavinėji klausimus apie vargšes išnykusias/nykstančias gyvūnų rūšis (su kuriomis kuo toliau, tuo sunkiau emociškai susirišti, nes jų nelabai ir yra) ir testuoji fiziologines involuntary funkcijas, t.y. kaip greitai ir nuosekliai jos pasireiškia. Kaip mintis, tai skamba neblogai, ypač turint omeny, kad knyga parašyta gūdžiais šešiasdešimtaisiais. Ar tai realiai kažką matuoja, reiktų su neuropsichologais šnekėti, spėju, kad yra būdų tai apeiti (galima gi savo emocinius atsakus valios pastangomis atbukinti ar moduliuoti vaistais/narkotikais, androidų fiziloginės circuits, teoriškai, galėtų sugesti; pats Dickas kaip limitaciją numatė ne neurotipinius žmones). Plius, tos fiziologinės reakcijos irgi gali būti apgaulingos (jei triggerinamos ne tų stimulų). Šiais laikais tokio tipo testai turbūt CT, PET ar MRI principais eitų (tiesiog pažiūrėtum, kokie klausimai kurias smegenų dalis aktyvuoja). Bet šiaip mintis tai tikrai gera.
Etinė plotmė irgi. Dickas tai paliko ant labai subtilios ribos, bet man buvo labai smalsu, ką jie darytų, jei neteisingai identifikuotų žmogų kaip androidą ir jį retirintų?
Kas mane užmušė, tai kad realiai priežasčių tuos androidus gaudyti nelabai iš tiesų įželgiau. Taip, jei bėgčiau iš vergijos, nežinau, kokių kraštutinumų griebčiausi. Taip, jie savanaudžiai. Taip, su sąžine jiems ne kažką. Taip, jie gali manipuliuoti. Taip, jie bent keliais skirtingais atvejais parodo, kad jie gali būti sąmoningai arba ne žiaurūs. Bet 1) nė vienas Dicko vaizduojamas Androidas nėra specialiai piktybiškai nusiteikęs žmonijos požiūriu (jo, jei nusiteiktų, tai čia kitas klausimas, bet manau, eitų rasti argumentų, kodėl jiems neapsimokėtų kenkti žmonėms, o jie – racionalūs), 2) kuo jie skiriasi nuo neneurotipinių individų (kas nors į psichopatinę pusę, bet ne iš tų, kur žmones galabina, o tie kur politika arba korporacinėm maklėm užsiima, tuos tai toleruojam)? Neurotipiniai žmonės juk irgi kartais taip daro. Plius, dėl technologinių limitacijų androidai dar ir trumpaamžiai.
Apskritai, pasirodė, kad Dicko androidai netgi labiau domisi tokiais dalykais kaip kultūra, menas, netgi fantastinė literatūra nei žmonės (nu palyginkit su košmariškuoju Buster Friendly; netgi Deckardo muzikos pomėgis ir tas kažkoks atitolintas).
Apie Dicko visuomenę jau pasisakiau – man jie pasirodė daugiau šaržas. Nors ką žinau, kas nutiktų, jei Žemę nusinuke‘intume.
Visas tas žaidimas žmogiška/nežmogiška/turėtų būti žmogiška man labai patiko.
Su kuo vargau, tai su mercerizmu. Nesupratau jo, net iš antro karto. Kažkoks jis man irgi šaržuotas pasirodė. Sizifo mitas + Kristaus (ar, apskritai, pranašų) kultas. Sakyčiau, ne visai tikras ir veidmainiškas, bet va ta pabaiga!
Reiks kada vėl perskaityti ir apie tai pagalvoti.
Žodžiu, čia tikrai gera knyga. Puslapių nedaug, o tiek materijolo apmąstymams, kiek DADOES kartais ir per kelias storiausias knygas nerasi.
Geras Senis šiemet pasitaikė.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 