– Vaike, o tu „Blade Runner“ mačius? Oooo… Būtinai pažiūrėk.
Kiek kartų girdėjau šitą rekomendaciją 1982 m. Ridley Scott filmui, sunku ir suskaičiuoti. Tačiau prieš metus, per Kalėdas, nebeliko kur dingti. Tėvas ištraukė DVD diskelį ir pajungė teliką.
– Žinai, kas jam muziką rašė? – pakėlė antakius. Papurčiau galvą. – Vangelis!
Beliko supratingai palinksėti galva. Mėgsta tėvas Vangelį. Atsimenu dar tą kasetę su Rojaus, t.y. Amerikų užkariavimu… Deja, tąkart filmo iki galo pažiūrėti nebuvo lemta. Bet pažadą, kad pažiūrėsiu „Blade Runner“, tėvui daviau.
Deja, su filmais man dažniausiai sekasi prastai: viskas vyksta arba per greitai, arba ištęstai. Plius, per TV žiūrint, imersija ne ta. Sunku sekti, kas vyksta, akcentai varijuoja, garso kokybė irgi, negirdėtus konceptus atpažinti sunku, pasimiršta personažų vardai, paskui supranti, kad ten key elementai buvo. O jei dar filmas pagal knygą statytas, bet ne religingai, aktoriai vaizduotės sukurtų personažų vaizdinių neatitinka, bet dar ir permuša ir paskui visiems laikams ant jų ir užsiklijuoja… Nu žodžiu.
Bet kad Kalėdų senis man Dicko androidus atnešė. Ir tėvui pažadėjau. Ir „Netflixe“ yra.
Tai kaip ir aišku pasidarė, ką vakare veikti.
Turiu pasakyti, kad, žiūrint nustebino, ir maloniai.
Filmo trukmė – dvi valandos be biškio. Bet nė kiek neprailgo. Garso takelis tikrai labai atmosferiškas, išsiskiria. Specifinis tam filmui, labai jautrus, priderintas scenoms, labai išskirtinis (na, Yoko Kanno garso takelyje „Cowboy Bebop“ panašių elementų vietomis yra). Vizualizacija – tokia, sakyčiau, gal komiksinė – pats planas, kuriame vaizduojami personažai, gan artimas. Deckardas ir jo kolegos primena stereotipinius detektyvus iš komiksų ar penkiasdešimtųjų noir. Pramaišiui su naktinio miesto šviesomis, vyrauja tamsios spalvos, juoda, žalsva, melsva. Nuolatos merkia lietus – tas bjaurus, pratisas. Korporacinės piramidės (kilo mintis, ar nebus jos kartais Urithiru įkvėpusios?)… Ir tai kažkaip veikia – filmas labai vizualiai patrauklus: tiesiog savaime žiūrisi. Norisi dar scenų, dar aplinkos, dar pažiūrėt į personažus ar jų kostiumus.
Kažkaip net neerzino, kad filme, lyginant su knyga, viskas taip kitaip.
Veiksmas perstumtas į ateitį trisdešimtmečiu, realiai, į mūsų laikus (suprantama – aštuoniasdešimtaisiais būtų sunku įsivaizduoti, kokio šuolio prireiktų, kad pasaulis šitaip pasikeistų per dešimtmetį).
Čia pasaulis neatrodo negyvai nunuke‘intas. Logiška – klestinti civilizacija turėtų daugiau išteklių kolonizuoti kitas planetas ir kurti į žmonias panašias alternatyvas. Ir Los Andželas (taip, veiksmas perkeltas iš San Francisko) klesti. Žmonių, kitaip nei DADOES, gausu, verda tautų ir kultūrų katilas. Mercerizmui erdvės čia nėra, užtat yra induistų (pataikė, „hare hare“ krišnaitų tiek Londone, tiek Kaune sutiksi). Bendraujama neaiškiu kelių kalbų mišiniu. Gatvės restoraniukai – superiniai, kaip kokiame Hong Konge, norėtųsi tokių Europoj. Aplinka – gerokai šiltesnė nei DADOES.
„Blade Runner“ nėra ir to apykraupio gyvūnų kulto. Bet klausimas, kodėl ir filme tiek gyvūnų dirbtiniai, ir kodėl jie tokie brangūs/ypatingi, kyla. Čia ne tik kad atsakymo, bet ir užuominų nėra. Gal praleidau?
Technologija, lyginant su mūsų – žiūri ir kikeni: čia pataikė, čia ne (visai kaip DADOES personažų pastebėjimuose apie mokslinę fantastiką). Norėčiau iš DADOES perkeltų sklendžiančių automobilių. Gaila, kad technologijos evoliucija nenuėjo ta kryptim (turbūt neekonomiška, kokios būtų sąnaudos). Čia nepavijom. Nepavijom ir su kai kuriomis technologijomis – kinai iki mėnulio nuskrido tik dabar. Dirbtinės organoidų sistemos gyvo organizmo dar nevežtų (neina kol kas kraujotakos sistemos atkartoti), tai iki androidų dar toli. Spoiler alert: mikroskopu viso organo dar neperžiūrėsi, bet kurį laiką jau naudojamos in situ imaging sistemos, leidžiančios apžiūrėti ląstelių sluoksnius audiniuose ir in vivo imaging metodai (galima stebėti medžiagas organizmuose). Kur aplenkėm – kompai, bet turint omeny, kad monikų dėžučių nusikratėm neseniai, tai ne taip ir stipriai. Kita – numatė gan apdairiai, mentinių ventiliatorių ofisuose kai kur dar po šiai dienai yra. Tik kad nuotaikų vargonėlių „Blade Runner“ nėra. Bet tiesą sakant, ir netrūksta.
Yra tam tikrų aštuoniasdešimtųjų atspindžių: muzikiniai elementai, Rachael petukai, universalus rūkymas. Kas galėjo pamanyti, kad pastarasis per trisdešimtmetį išeis iš mados?
Personažai kiek pakeisti. Bet kažkaip sugebėjo išnaviguoti, kad tie pokyčiai neerzintų. Deckardas paboostintas statusu, tačiau tai jo rolės nekeičia. Androidai čia piktesni (kita vertus, atsiranda motyvacija juos medžioti, ko man knygoje trūko). Kad vardai kai kurių ir jų maskavimosi būdai pakeisti, manęs neerzino, nes istorijos esmės nekeitė. Tas pats ir su John R Isidore, čia virtusiu kiek kraupoku JF Sebastian. Neatskleidžiama, kas jam nutiko filme, tačiau užuominų yra. Vis dėl to kažkaip dėl tų užuominų kažkaip ir nepergyveni. Rachael tik gerokai mielesnė nei knygoj, kas irgi pavertė filmą gerokai šiltesniu ir švelnesniu nei knyga. Tai, kaip knygoje vystoma Deckardo ir Rachael linija, iš pradžių, regis, labiau palankiai vienai pusei, nepatiko, tačiau, kai pamatai, kur link tai vedė, iš pradžių beveik ir žagtelni. Filme ta linija vystoma gerokai šilčiau ir abu personažai į ją įtraukiami tolygiau, nors, Fordo Deckardui Rachael atžvilgiu priekaištų turėčiau. Kita vertus… Young Rachael tikrai labai labai, kaltinti negaliu. O dar turint omeny aplinkybes…
Kas tam tikra prasme pražydo, tai Roy Batty. Knygoje jis buvo toks nemalonus tipas, jo prisibijočiau. Nors užuominų, kad jis androidiškus jausmus turėjo, buvo. Filme jis mane gąsdino savo nenuspėjamo, kažkokią nematomą ribą peržengusio, deranged personažo įvaizdžiu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jame kažkas tokio budo. Finalas – užmušė. Taip ir norėjosi susistabdyt ir aiškintis, ką tu ir personažai praleidot.
Apskritai, pabaiga patiko. Pasaldino, bet lyg kažkaip ir nenupigino (žiūrėjau theatrical cut „Netflixe“, žinau, kad jų bent kelios alternatyvios pabaigos yra).
Apibendrindama galiu pasakyti tiek: ilgus metus šito filmo prisibijojau. Tėvui patinka žiauriai, nerealiai. Bijojau, kad gal pamatė kokiais aštuoniasdešimtaisiais, gavo įspūdį nuo Vangelio, sklandančių automobilių ir didelių plokščių reklaminių ekranų. Turėjo stogą nešt. Ypač kine žiūrint. O jei man nepatiks, kaip man reiks tėvui apie tai pasakyti? Bet čia buvo tas atvejis, kada statydami filmą žmonės liniją išsirinko labai vykusiai, keitė nedaug, sušvelnino, išėmė kampuočiausius, atšiauriausius DADOES elementus, bet esmę paliko. Ir nepersaldino. Ir dar kažkokios magijos-poezijos įpynė. Man buvo gražu, net ir prie kompų užaugus ir dar originalią knygą skaičius.
Su tėvu kalbėtis galėsiu ramiai.
“Do Androids Dream of Electric Sheep” apžvalga: http://www.bagaznikelis.com/2020/12/31/nezinoma-knyga/
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 