Jar City

Arnaldur Indridason, „Jar City“, Vintage Books, 2010 m.

Islandiškos literatūros skaičiusi nebuvau. Visai.

O čia šmikšt knygyne trys islandiški detektyvai. Susiėmiau.

O paskui kažkaip metus dėžėj pragulėjo. Tai savo eilės laukė, tai Sandersonas be eilės užlindo, tai Sapkowskis…

Nesolidu. O ir detektyvą nebepamenu kada skaičiau.

Nežinojau ko tikėtis – turbūt skandinaviško noir. Nors, kai visoj šaly gyventojų kaip Kaune + Panevėžy, o visi vieni kitus pažįsta, tai net ir nusikalsti bijočiau.

Pasirodo, Arnaldur Indridason „Jar City“ – noir kaip reikalas. Visi būtinieji elementai yra: vidurinio amžiaus vienišas detektyvas yra, problemos su šeima – yra, šalta, niūri aplinka yra, regis, palyginus nekaltas nusikaltimas (oksimoronas – tyčinis), patempus už turimų tyrimo gijų, išvirstantis į kažką gerokai baisiau irgi yra…

Svarbiausia, prasideda tikrai lyg ir paprastai. Detektyvas Erlenduras iškviečiamas tirti nužudymo – viena šeima Reikjavike savo kaimyną randa negyvą. Atrodytų, standartinis buitinis nusikaltimas, bet ant negyvėlio paliktas neaiškus raštelis. Užuominų, kas čia galėjo nutikti – beveik nerasta. Negyvėlis – vienišius, nepanašu, kad būtų pasidarbavę vagys. Vienintelė kažkur galbūt vedanti gija – sena antkapio nuotrauka.

Va tas bemaž buitinis paprastumas ir užkabino. Kažkuom priminė vieną ankstesnių detektyvų apie Wallanderį – „Faceless Killers“. Kažko neprispėliosi, tenka sekti vien Erlenduro nuojautomis ir tyrimo eiga. Koncentruojamasi daugiausiai į patį procesą, užuominų ieškojimą, įvairių žmonių apklausas, jų prisiminimus. Pats tyrimo procesas atrodo gan realistiškai – kažkaip taip detektyvinį tyrimą ir įsivaizduočiau.

Indridasono stilius irgi įdomus. Toks į minimalizmo pusę. Sakiniai, aprašymai trumpi ir daugiausiai apie tai, ką reikia. Šeimyninių, praeities flashbackų yra, bet jų nedaug ir daugiausiai pabarstyti per įvairias situacijas. Išskyrus gal tas vietas, kur Erlenduras susiduria su savo problematiška dukra. Tokių dramatiškų scenų kaip pas Nesbo gal irgi buvo, bet čia neįsivažiuojama taip į detales. Kažkaip realistiškiau, labiau ant žemės. Ir tas patiko.

Pati istorija išvartyta neblogai, tiek, kad norėjosi daugiau užuominų skaitytojui, nuo kurių šis galėtų atsispirti pats. Savaime nusikaltėlio neišriši, reikia sekti Erlenduru. Nors paskui, kai jau viskas išaiškėja, pats pats finalas nenustebina.

Labai greitai knygą surijau, nes buvo labai smalsu: kokia ta Islandija? Vis tiek, net ir su minimalistiniais aprašymais išlenda kokios nors detalės. Aplinka pasirodė tikrai depresova – visą knygą pliaupė non-stopu. Spalį aštuntą-devintą ryto dar tamsu, nors į akį durk. Vakare, apie šeštą, jau irgi tamsu. Užklupo kelyje baisi liūtis – važiuok atsargiai, nes nuneš į lavos(!) laukus. Pastatai neaukšti (dauguma minimų pastatų – iki trijų aukštų, turbūt dėl žemės drebėjimų). Vartojama daug avienos (kas avies galvą valgo, kas avienos paštetą). Laivyba – dalykas. Visi tikrai vieni kitus pažįsta – kažką tokiais metais festivalyje matei, kažką kadaise areštavai, su kažkuo darbo reikalais kažkada susidūrei… Vardai – visi kreipiasi vardais, ne tėvavardžiais, kur nors koks nors Ragnaras(!) iššoka…

Norėčiau kada nors iki Islandijos nuvažiuoti.

Žodžiu, suintrigavo, žiūrėsim, kaip ten su kitomis istorijomis apie Erlendurą bus.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s