Šis “Netflix” filmas prasivoliojo mano sąraše gal pusmetį, o gal ir metus. Ir vis tik kažkur galvoje sukosi: „Pažiūrėk… Pažiūrėk…“ – niekaip nėjo iš galvos trailer‘is , kuriame paaugliui (realiai tai vaikėzui) ant galvos užmeta karūną ir te – dabar valdyk. Kai aplink – vien ambicingi dėdės su interesais, o už lango – viduramžiai, kur skraido galvos, tyška kraujai ir viduriai, o karas – duona kasdieninė.
Turėtų būt kažkas gero. O dar, nepaisant to, kad maniausi esanti atspari visokiems krasaviecams, į Timothee Chalamet veidelį kažkodėl norisi žiūrėt, žiūrėt ir žiūrėt. O dar ir naujojo „Dune“ trailer‘yje jo plaukuosena taip užkabino, kad tą pačią dieną nulėkiau ir knygą nusipirkau; tikiuosi, iki jos dar prieisiu.
Kchm, njo.
Taigi, „The King“.
Nors iš trailerio tikėjausi daug, negaliu pasakyti, kad filmas tai ištesėjo.
Visų pirma, jaunasis princas Henris, draugų žinomas kaip Hal, nėra toks pūkuotas nekaltutis meilutis, kurį, va, čia paėmė ir įmetė žaisti “Game of Thrones”. Priešingai, personažas dar filmui normaliai neprasidėjus jau rodo, kaip vaikėzui, pernelyg jau aštrų protą, labai gerai suvokia, į kokį š… bet kada gali tekti įpulti ir visai nenori ten veltis. Augimui erdvės čia nebuvo tiek jau daug, nes personažas jau nuo pat pradžių stiprus. Tai tu dėl jo kažkaip taip labai ir nepergyveni.
Pati siužetinė linija irgi tokia maždaug „lygus kelias, lygus kelias, kokie akmenai?“ Ne, mūsų Henriui problemų kyla, tačiau jos kažkaip nepabuildina up iki tokio lygio, kad gąsdintumeisi. Kaip jau minėjau, personažas stiprus ir labai protingas. O intrigos ar jų šaltinis čia kaip ir numatomi. Net kai susiklosto, regis, daugiausiai įtampos turėsiančios kelti aplinkybės, jos neatrodo tokios dooming, kaip žadama. Žinai, kad susitvarkys.
Gal čia mane Sandersonas su savo tūkstančio puslapių viražais sugadino, gal tai, kad jei kažką žiūriu, tai serialą, bet lengvai erzino pastovus šuoliavimas per istoriją be stop pauzių apsidairymui.
Tarp princo ir jo tėvo kažkokia juoda katė kelią perbėgusi? A kodėl?
Išdavystės? O tai kokia motyvacija?
O tai kaip apie išdavystes išsiaiškinta?
O tai kodėl žiūrovas turėtų liūdėti dėl kažko, kas palikta giliai už kadro ir dar kaip įmanoma praspeedinta?
Atsakymas į visa šitai vienas: ¯\_(ツ)_/¯
Jei niekada gyvenime nesidomėjai Anglijos istorija, neskaitei nė vieno iš Šekspyro Henrių pjesės, sėkmės gaudant trūkstamą kontekstą. Net ir tai, kad filmas apie Henrį V, užkietėjęs ignoramus sužino tik pražiūrėjęs kokį trečdalį filmo.
Net ir tai, kad karalius pasmerktas gyventi amžinai vienišas, (emociškai, ne idėjiškai) atskleista ne iki galo. Ne dėl aktoriaus – Chelamet vaidina gerai. Kažkaip tas istorijos sudėliojimas neleidžia iki galo įsijausti.
Bet ar filmas prastas?
Na, tikrai buvo elementų, kurie man patiko, ir net labai.
Pavyzdžiui, vaidyba. Princas/karalius – uždaras ir santūrus kaip dėžutė, pratrūkstantis tik kritinėmis akimirkomis, nepaisant to, kad jo dūšia – labai jautri. Ko gero, todėl to personažo augimas nesimatė taip stipriai kaip galėtų – jei nuo mažens jam reikėjo mokytis tiesiog išgyventi, bet kokius ženklus, kad esi pažeidžiamas, tapus karalium reikia slėpti labiau nei bet kada.
Kas nustebino ir dar labai maloniai, tai Robertas Pattinsonas. Čia jis vaidina tokį šlykštų, bjaurų, nemalonų, erzinantį personažą, kuriam, vos jį išvydus, norisi užnešti į dantis. Ir jis tą personažą vaidina taip įtikinamai ir gerai, kad pyksti, erziniesi ir žaviesi. Patiko čiut ne labiau nei Hal.
Stipri, ne porcelianinė princesė, vaidinama Deppo dukters. Pasirodymas trumpas, bet koncentruotas ir efektyvus.
Įspūdį padarė ir tai, ko lig šiol nebuvo tekę matyti filmuose apie viduramžius (gali būti mano bėda, filmų nežiūriu beveik visai): žymi dalis monarchų/kilmingųjų – iš principo, vaikai, paaugliai. Tačiau tai, ką jie sako, kaip jie sako, skamba kaip šešiasdešimtmečių patirtis. Kita vertus, kai pagalvoji, kokiame intrigų liūne jie auga ir turi išgyventi, tai greita branda kaip ir neturėtų stebinti. Bet vis tiek kažkodėl šokiruoja. O aš dar visą laiką galvodavau, kaip jie ten, kokie šešiolikmečiai vaikai politinėse intrigose ir karuose sukdavosi?
Ką darysi. Tokie laikai.
Mūšių, kovų scenos irgi atrodė gerai. Tarkime, liepsnojančius akmenys dieną-naktį laidantys trebušetai – įspūdinga. Sėdint šturmuojamoje pilyje, tikrai galima religingu tapti.
Kaip ir brutalios dvikovos ar kautynės mūšio lauke. Kalavijais, durklais ir koviniais plaktukais švaistomasi ne taip, kad gražiai atrodytų, o tam, kad užmuštum. Iš rankų iškrito kalavijas? Jokių „koja užkabinau purve ir mėšle prasmegusią toną sveriančią geležį ir švystelėjau ją metrą į orą, kad pagaučiau atbula dešine ranka, kaire nustumdamas priešininko kalavijo ašmenis sau nuo gerklės“. Priešingai, griebi durklą arba plikais (šarvuotais) kumščiais švaistaisi, melsdamasis, kad kai tau kalaviju ar geležinėm pirštinėm užvažiuos per šalmą, nuo kontūzijos neatsijungtum. Ir daužai, kalatoji priešininką kumščiais, kojom, galva taip, kad jau nebeatsikeltų. Nėr nė to? Puiku, yra purvina bala ir daug erdvės fantazijai.
Tiek, kad čia „Netflixas“, tai viduriai netyška.
Nėra ir tų viduramžiniams filmams būdingų masinių scenų, kur lauką iki horizonto ir už jo užtvindo kariai. Nu nebuvo tais laikais populiacijos tokios. Badas, maras, nuolatiniai karai. Jau nešnekant, kad reikia turėti pakankamai geležies tiek galvų apginkluot. Tai ir čia – keli šimtai karių vienoj pusėj, keli kitoj. Va ir muškitės, telydi jus Dievas. Ir dar paskui po mūšio kalavijus susirinkit.
Net ir legendiniai anglų longbows rolę atliko.
Dėl istorinių detalių tikslumo nežinau, nes neišmanau. Prancūzai su lelijom, anglai su liūtais, tai gal ir OK? Patiko anglų šalmai-lėkštutės (ką, jie rimtai dizaino iki WW1 nekeitė???). Patiko, kad visur natūralus apšvietimas ir pastatų viduj patamsiai. Stiklo gal daugoka? Brangu, kaip tiems laikams. Kita vertus, gal anglai turtingiau gyveno. Bet žmonės vis tiek atrodo per švarūs ir gyvulių gatvėse mažai.
Bet nufilmuota gražiai. Ar rūmai su lordais raudonom mantijom, ar tie liepsnojantys trebušetai, ar masiškai prieš karalių beklumpantys vyskupai, ar rožinis besimeldžiančiam prieš mūšį karaliui tarp pirštų, ar į filmų madą grįžtantys chaperones ir įvairūs kiti galvos apdangalai.
Žiūrisi.
Tad ar rekomenduoju?
Galima pasižiūrėti. Iš klumpių neišvers, nei „Game of Thrones“, nei Penkių Kariuomenių Mūšis nesigavo, bet jei patinka gražūs veidai, gera vaidyba, viduramžių bajavykai ir nekliūva istorinės interpretacijos, tai gali visai susižiūrėti.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 