Light Perpetual

Siūlau skaityti su šiuo arba šiuo Adamo Skorupos ir Krzysztofo Wierzynkiewicz garso takeliu.

Prisipažinsiu: bijojau.

Ne todėl, kad baigsis, o paskui, kaip pirmąsyk perskaičius Raganiaus ciklą, širdyje dešimtmečiui liks tuštuma. Ne todėl, kad bus prastai parašyta (abejoju, ar Sapkowskis taip moka, o jei ir moka, turbūt sau neleidžia). Bijojau, kad… bus kažkaip kitaip, taip, kad man nepatiks.

Jei taip visai visiškai nuoširdžiai, dar skaitydama ankstesnes Husitų trilogijos dalis, buvau truputį sunerimusi. Visų pirma – šitos knygos, kad ir kaip žaviuosi ir svaigstu nuo Sapkowskio – išskirtinai niūrios.

Taip, grožio ir romantikos jose yra. Žaismingumo, humoro – irgi. Bet kontekstas… Skaitydama antrąją dalį – “Warriors of God” – padėjau knygą į šalį. Ir paskui kelis vakarus nebeatverčiau. Vienas epizodas taip sukrėtė, kad vos neapsiblioviau, o paskui buvo tiesiog sunku paimti knygą į rankas. Ir ko norėti – viduramžių purvas ir tamsa, religiniai fanatikai, psichopatai, sociopatai, tarpstantys karo, kankinimų, kraujo, kaulų nuolaužų, į visas puses tykštančių smegenų upėse. Tiesiog kontekstas toks.

Dieve, kaip mano kartai pasisekė gimti mūsų laikais.

Taip. „Pasaulis neteisingas. Susitaikyk su tuo.“ Ir tai turbūt ir yra vienas Husitų trilogijos leitmotyvų. Ką ypač sunku priimti mano kartai, nes gimėme labai privilegijuotame kontekste. Ir Reynevanas – realiai tai mūsų, Gen Z kartos žmogus. Bet ne tai, kad dėl to lengviau priimti tą kitokią, mums tokią svetimą realybę.

Tačiau ne vien šitai. Kaip jau pripažinau skaitydama “Warriors of God”, Husitai – klampesni. Ne vien dėl datų, vardų ir pavardžių, kaimų kaimelių, kurių visų, kad ir kokie jie svarbūs aprašomo laikmečio realizmui perteikti, neprisiminsi. Taip – vėl padariau tą patį, neiškenčiau, pagriebiau knygą ankstesnių net nepervertusi – nebenorėjau laukt. Ne tai. Pati istorija klampesnė.

Visų pirma, Sapkowskis čia kasa giliai ir intrigas, tas mažiau akivaizdžias, bet labai svarbias pilnam kontekstui ir palieka kažkur fone, giliai dugne, išbarstytas kontekste mažyčiais mažutėliais gabaliukais. Nes nu trololo – norėsi, susirinksi, norėsi – ne. Ką čia skaitytoją už rankutės vedžioti. Nolens volens ar kažkaip taip.

Sakiau – senas velnėnas, kad jį kur.

Kad skaitytojui nepabostų, yra tos akivaizdžiosios – ar pavyks Reynevanui ir co. surasti mylimąją ir suvesti sąskaitas su priešais, kai tų priešų ar, geriausiu atveju, nedraugų – tiek daug? Kaip ir žinai ar įtari – turėtų. Aišku, čia Sapas, tai norėti reikia atsargiai. Bet va tie nedraugai…

Jau skaitant ankstesnes knygas buvau pradėjusi pavargti nuo to nuolatinio bėgimo ir malimosi kaip š… eketėj. Čia Silezija, čia Bohemija. Čia Lenkija, čia Moravija. O „Light Perpetual“ dar ir Vokietija (na, vokiškos žemės) pradeda fone šmėžuoti. Iš vienos pusės – faina, man labai patiko vieno „Pikniko kaukų draustinyje“ pašnekovo idėja apkeliauti kraštus, kuriuose bastosi Reynevanas. Sapas aprašo gerai, o ir, kiek googlinau, dauguma tų miestelių tai po šiai dienai išlikę, tiek su tom bažnyčiom, tiek pilaitėm! Bet kas vargino, tai tas, kad, atsiprašant, nespėja personažai šiknos iš krūmų iškišti, o juos jau capt kas nors už apykaklės – ir retežiai. Arba geros razborkės. O tada algoritmas – magiškai mistiškai randasi kažkokie gelbėtojai, dievas iš mašinėlės arba meška nuo keptuvės. O tada jau bėk lėk, nes, atsiprašant, pautais neatsipirksi. Kaip kokiam „Assassin‘s Creed“, jei ne hospitaljerai, tai saracėnai, osmaliai ar kažkurio Richard kariai šikną atskalbs. Žaidžiant – dar dar. Skaitant, į trečią knygą jau ima pabosti.

Šiaip – jei ne kraujo upės ir autorystės/pasipelnymo klausimai, absoliučiai matau Husitų trilogiją kompiuterinio žaidimo forma.

Nukrypau.

Dar tas likimo pirštas. Kažkada vos ne dantimis kitam gerbėjui į atlapus įsikibau, kai pasakė, kad gal truputį Sapas likimu piktnaudžiauja.

Jei taip rimtai…

Truputį. Bet mūsų kraštuose, kur vaikinas pažįsta vaikiną, o vaikinas – vaikino pusbrolį, kartais taip iš tiesų nutinka. Kam nėra padėjęs pažįstamas? O Viduramžiais, kai ir populiacija mažesnė, o ir laužo rizika nemenka, kaip ir aišku, kodėl heraldika svarbiau nei mokėti skaityti.

Nedingo ir maniera užmesti kažkokį kablį pramogai, o tada, skaitytojo pasiutimui jį palikti. Nusivyliau scena su Grellenorto štabu. Iš vienos pusės – viskas pagal geriausias mafijinių/policinių filmų tradiciją su sulėtintais flashbackais arba kontūzijos efektu. Nu bet norėjau daugiau, iš paties setting!

Bet Sapas nebūtų Sapas. Čia jo modus operandi keičiasi. Jau kai buvau išsigąstanti, jis vienas po kito ėmė iš skrybėlės traukti triušius. Pliast, ištraukia jau kiek primirštą, bet įdomų personažą, kuris, pasirodo, vaidina didesnę rolę, nei manei. Arba te – naujas įdomus veikėjas ir sėkmės surišt galus, kas čia dabar su juo bus. Bet bus. Ir tą žinai tiek tu, tiek Sapas. Sofija skundėsi, kad The Wallcreeper nunerfintas, per daug žmogiškas? Pliast backgroundo – žagteltino. Manėt, kad mokesčių surinkėjo arkas baigėsi? Manykit. Per tamsu? Še gero humoro ir ironijos. Norit magijos? Te, bus. O kadangi tikėtina auditorija – vis tiek ta pati Lenkija ir Rytų Europa, tai dar autentiškų regioninių laikmečio intrigų, bet tokių gerų. Lietuviai, padlos, pasirodo, irgi gerai politinę košę maišė. Žinot, kaip iš tiesų su Vytauto karūna buvo? Pala, o tai prie ko čia Husitai? O popiežius?

Tai va. Dabar sužinosit 🙂

„Now aged a little over thirty, the Lithuanian, raised among Poles at the Wawel, embodied the worst features of both nations: benightedness, narrowmindedness, duplicity, pathological ambition, hubris, savagery, unbridled lust for power and an absolute lack of self-criticism.“ „Light Perpetual“, Gollancz, 2022 m.; p230.

Prigriebė taip, kad nebegalėjau knygos į šoną padėti. Skaičiau traukiny, skaičiau su pica lovoj, kaip paauglė su šviesele iki velniaižin kelintos ryto. Darbą pramiegojau – dzin. Tada traukiny vėl. Ir dar darbe, kol laukti reikia.

Pagavo.

O už raudonplaukį Perkūno vejdalotą Budrį ir jo pranašystes Sapui visas nuodėmes atleisiu. Traukiny balsu žviegiau.

Šventa upė Jordane, my ass 😀

Detalių nepasakosiu – knyga Amazon, oficialiame “Gollancz” puslapyje, kokiais norit formatais, net ne už dramblį, tik skaitykit. Žiūrint, kaip „Audrų sezonas“ užstrigo, praradau viltį, kad mūsų šmurgeliai kada nors išleis. Užtat, žinokit, britai net lietuviškas nosines žmoniškai susidėliojo.

O dabar – esminis klausimas.

Raganiaus ciklas ar Husitai?

Čia ta vieta, kur paprastai gerbėjai ima muistytis: „O… Žinai…“

Šiaip mano širdis – su Geraltu. Buvo, yra ir liks. Raganiaus ciklas šviesesnis, žaismingesnis ir nepalieka to žmogiškojo purvo. Tau liūdna, bet ir šviesu. Nepaisant Stigos. Rivijos. Pogromų. Šakių. Raganius, atsižadėjęs penkto, dešimto ir visa ko, randa savyje stiprybės. Ginti tai, kas jam brangu. Net žinodamas, kuo baigsis. Jenefer, Ciri, Tris – irgi. Tau lieka vilties – kad gali būti kitaip. Kad dar – ne viskas.

Trumpai tariant – Sofija nori tikėti pasakomis.

Husitai šituo pasivalo užpakalį, teškia į žemę, sutrypia ir apspjauna. O tu pakeli, pavalai ir bandai kažkaip judėti toliau. Nes ką daryti belieka? Jei pasiseks, kažkas petį paglostys. Viltis tame, kad Dievas, vis dėlto, yra.

Bet kur Husitai Raganių pranoksta – sudėliojimas. Taip – vietomis ištęsta. Taip – užmetė bent du siužetui gan svarbius personažus ir neatskleidė, kas jiems, in the end, nutiko. Arba skaičiau atsijunginėdama. Bet tu visą laiką jauti, kurlink viskas eina. Ne vien dėl istorinės retrospektyvos. Ir ne dėl to, kad siužetas nuspėjamas. Tiesiog tu visą ciklą ruošiesi jo pabaigai. Ir ji labai realistiška, labai logiška. O tada Dievas visus padeda į vietą. Arba ne.

Ir dar tas vaizdas iš paukščio skrydžio. Gerai sudėliotas tuometinės Europos vaizdas. Galėjo taip būti, visiškai tikiu.

Ir paskirstymas, kaip viskas įvyksta, organiškesnis. Po Stigos beveik verkiau, kad ir skaitydama dešimtmečio pertrauka. Tik trečią kartą jau nebe. O Husituose, įvykus viskam, kas turėjo įvykti, kažkaip viską priimi stoiškai. Kiekvienam savo. Plius, jau tiek tamsos, tiek purvo, kad paskui jau nustoji jausti. Ir galvoju, kad tai buvo ketintas efektas.

Husituose ir veikėjų development kažkiek yra. Tiesa, daugiausiai Reynevano.

Raganius pasakų motyvais sužaidžia organiškiau, bet čia žanro užduota. Perskaičius Husitus, pasijunta, kiek ten vis dėlto pasaka buvo. Kas, jei pasakų pasaulyje gyventų tikri žmonės, bet pasaulis tai pasakų. Dekoratyvinis. Husitų pasaulis sukaltas taip stipriai ir turtingai, kad reikia bent kelių perskaitymų. Nes istorija, nes kelionių gidas, nes laikmečio filosofija, nes, maistas, nes apranga, nes tikra buitinė magija (žr. inscription ant kryžiaus, kurį aptinka Grellenortas – viduramžiais tikrai taip įrašydavo užkalbėjimus ar burtus), nes crossreferencai į asmenybes, literatūrą ir kokie tik ne Easter eggs (e.g. labai akivaizdus linktelėjimas Lovecraftui). Ir, kaip rašiau, kai kurie motyvai, kuriuos savo garsiajam fanfictionui nusikomunyzdino CDPR, iš tiesų tai iš Husitų, o ne Raganiaus ciklo.

Kad ir lamijos. Susikalbėjimas per veidrodį. Kariuomenės nusiaubtas kraštovaizdis, laukai po mūšių. NPC, ypač kareivių, riterių, Vernon Roche, pirklių apranga.

Kad ir kaip būtų, tam tikra prasme, abu ciklai – dvi tos pačios monetos (Sapkowskio) pusės.

Kelios citatos iliustracijai:

“ ‘This is a florino d‘oro,‘ said the official slowly. ‘A florin, also called a guilder. It has a diameter of around an inch, a weight of around a quarter of a lot, twenty-four carats of pure gold, on the obverse the Florentine lily, on the reverse Saint John the Baptist. Please lower your eyelids, Lord Grellenort, and imagine more of these florins. Not a hundred, not a thousand and not a hundred thousand. A thousand thousands. A millione, as The Florentines say. The Annual turnover of the company. Please imagine, try to see with the power of the imagination, with the eyes of the soul. And then you will see and know true power. True force. The most powerful known, omnipotent and invincible. My respects, M‘Lord Grellenort! You can see yourself out, can‘t you?‘ “ – „Light Perpetual“, Gollancz, 2022 m.; p194-195.

„Geraltas atkabino nuo diržo kapšą ir, laikydamas už dirželių, pasvėrė rankoje.
– Manęs nepapirksi, – išdidžiai pareiškė cerberis.
– Ir neketinu.
Durininkas buvo pernelyg stambus, kad sugebėtų žaibiškai prisidengti arba išsilenkti net paprasto žmogaus staigaus smūgio. Kai smogė raganius, jis nespėjo net užsimerkti. Sunkus kapšas, žvangtelėjęs metalu, žiebė durininkui į smilkinį. Griūdamas į tarpdurį, šis abiem rankomis dar spėjo įsitverti staktos. Raganius spyriu į kelį atplėšė tarną nuo jos, pastūmė pečiu ir dar kartą užtvojo kapšu. Durininko akys apsiblausė ir juokingai sužvairėjo, kojos sulinko trilinkos. Matydamas, kad stambuolis, nors jau beveik be sąmonės, vis dar makaluoja rankomis, raganius atsivedėjęs trinktelėjo jam trečią kartą, tiesiai į momenį.
– Pinigai, – tarė, – atveria bet kokias duris.“ „Raganius“, Eridanas, 2005 m.; p168-169

„ ‘What you were just struck with,‘ – said the assailant, his voice sounding familiar, ‘ was twenty golden Rhenish florins. You can be hit with the coins a few more times or take possession of them. The choice depends on you.’ “ „Light Perpetual“, Gollancz, 2022 m.; p65.

Ankstesnių Husitų trilogijos dalių apžvalgas galima rasti čia:
https://bagaznikelis.com/2022/02/04/warriors-of-god/
https://bagaznikelis.com/2020/12/07/kaip-sofija-andrzejaus-sapkowskio-narrenturm-tower-of-fools-skaite/

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai