Įdomi knyga. Iš pradžių nepatiko, bet paskui pakabino taip, kad nebegalėjau padėti.
Paprastai net ir tie žmonės, kurie kažką žino apie Yersiną, žino tiek, kad jis atrado maro sukėlėją – Yersinia pestis. Viskas.
Ir aš tiek težinojau. Ir stebėjausi – tie visi vyrukai iš Pastero aplinkos praleido ištisus gyvenimus tobulindami žinias mikrobiologijos lauke, skiepus ir kitokias gyvybes gelbstinčias intervencijas. Bet kodėl kai kurie iššovė kaip meteorai, o tada – dingo užmaršty? Ar čia viso labo pasisekė, kaip dažnai nutinka ir dėl ko biologai turi tiek prietarų?
Knygą pasigriebiau su džiaugsmu vos ją pamačius. Ir die kaip teisingai padariau. Nes už tų poros eilučių vadovėlyje, pasirodo, slypi labai įdomi asmenybė.
Tik pamanykit. Net ir šiomis dienomis dirbti Pastero institutuose šį bei tą reiškia. Amžinatilsį Mesjė Pasteras buvo išskirtinis. Galbūt ir kiti be jo po truputį krovė šiaudus ant kupranugario ir laukė, kol jam lūš stuburas, bet paprastai būtent Pasteras (lygiagrečiai su Kochu) siejamas su didžiuoju paradigmos pokyčiu. Iš esmės su tuo, kad visas medicinos laukas peršoko nuo dėlių ir miazmų ir tapo pagrindu šiuolaikinei medicinai. Kas reiškia dar net ir daugiau. Jei nebūtų miręs keliais metais per anksti, Pasteras būtų gavęs Nobelį. Bent Kochas tai gavo.
Galėjo ir Aleksandras Yersinas.
Jei ne tai, kad jam visą gyvenimą norėjosi kažko kita. Tad kita jis ir darė.
Įsivaizduokit, praleido porą metų dirbdamas su Pasteru. Tapo pripažintas kaip vienas difterijos toksino atradėjų. Ir te, dėjo skersą, išvarė dirbt gydytoju kariniame laive. Nes nu kodėl ne. Po dar poros metų – kodėl padirbus gydytoju vietiniams ant gražiųjų Anamo krantų ir ne pachaltūrinus kaip tyrinėtojui? Iki tokio lygio, kad tavo geografinius atradimus publikuotų mokslinė geografų bendruomenė?
Kaip medikui mikrobiologui, neblogai.
Ir „Ebay“ ar „Amazon“ jis pasidarė dar prieš tai, kol tai buvo kieta. Kaip sakoma – yra noro, rasis ir būdas, kaip įgyvendinti.
O dar tie visi kiti pomėgiai. Socialinė antropologija, žemės ūkis, agronomija, astronomija, automobiliai… Ir visus šitus dalykus jis darė gerai. Pinigėlį – irgi.Vadovėlinė Yersinia pestis, pasirodo, radosi todėl, kad pasteriečiai pastoviai prašė Yersino grįžti prie tyrimų. Nors, tiesą sakant, ne tai kad jis visai apleido mikrobiologiją ar vakcinas. Žmogus paprasčiausiai turėjo daug hobių. Kurių būtų užtekę kokiems 5-6 žmonėms. O jis kažkaip su jais apsieiti sugebėjo. YOLO, skant.
O kartais dar sau įtarinėju ADHD.
Bet būtent tokie dalykai skiria tokius žmones kaip Yersinas nuo visų kitų mirtingųjų. Jie apsiima tokias rizikas, kurios mums, pripratusiems prie patogių gyvenimų, atrodo per didelės. Jie daug greičiau ir detaliau apsiskaičiuoja tas rizikas. O tada laimi geriau išnaudodami galimybes ir darydami tai, ką jie iš tiesų nori daryti. O mes – dažniausiai – to nesuprantam. Ar tuo netikim. Nes juk visą laiką turi būti kažkokia papildoma priežastis, ar ne? Antraip… Kodėl?
Skaitydama niekaip negalėjau negalvoti apie anime archetipus. Žinot, šio pasaulio Hattori Hanzo ar Yohius. Tuos vyrukus, kurie iš visko juokiasi ir leidžia tau nesuprasti, kokia jų tikroji prigimtis, nebent kas priverstų ar patys nuspręstų, kad, dėl vienokių ar kitokių priežasčių – metas.
Deville‘is man Yersiną parodė tokį.
Vienas įdomus dalykas – ši knyga man iš pradžių lengvai nesiskaitė. Tikėjausi vietų, datų, kaip ilgai. O Deville‘is parašė ne šitai. Sau jis leido labai literatūrišką stilių, tuos visus prancūziškus lyrinius nukrypimus, neprisirišo prie datų, nebent ten, kur jautė, kad jau tikrai reikia. Naudoja flashback‘us, ne viskas chronologiška. Vietomis interpretuoja dalykus labai jau subjektyviai, pasijuokia iš tikrų kažkada gyvenusių žmonių, lyg jie būtų personažai. Tad prireikė laiko priprasti. Bet vienu metu kliktelėjo ir surijau visą knygą kaip saldainį.
Klastingi tie prancūzai! Greitas brūkštelėjimas šen, greitas brūkštelėjimas ten ir – vualia! – regi pačius gražiausius ir spalvingiausius paveikslus: te tau balerinos, lelijos ar labai įdomaus ir ypatingo žmogaus, mylėjusio šalį, dabar žinomą kaip Vietnamą, ir savo tūkstantį ir vieną hobį labiau nei bet ką kita.
Vienas trūkumas – kartais norėjau, kad Deville‘is stabtelėtų ir išsiplėstų. Apie to metu technologijas – laboratorinius metodus, garo variklio automobilyje veikimo principus (maniau, kad jie visi nuo pat pradžių buvo su vidaus degimo varikliais :/) ar to meto politiką. Norėjau sužinoti daugiau apie Yersino amžininkus ir jo santykius su jais, kad ir tuo pačiu Kitasato. XIX ir XX a. sandūroje politika turėjo didžiulę įtaką – tiek teigiamą, tiek neigiamą – biologinių mokslų vystymuisi. Būtų labai įdomu apie tai sužinoti daugiau.
Bet Deville‘iui Yersinas akivaizdžiai buvo įdomesnis, juolab, kad Devill‘io teigimu, Yersinui politika nebuvo įdomi.
Būtų įdomu sužinoti ir daugiau apie žemes, tapusias šiandienos Vietnamu. Apie tą pasaulio dalį žinau stebėtinai mažai (be to, kad šešiadešimtaisiais apeturėjo tą siaubingą karą, kad, nebūdingai regionui, naudoja lotynų pagrindo abėcėlę ir kad jų maistas – velniškai skanus).
Vis tik knyga apie Yersiną.
Tikrai rekomenduoju – kad patiktų, nebūtina būti biologijos nerdu. Šita knyga – apie žmogų, kuris pasaulį matė truputį kitaip ir kiek ryškiau nei dauguma mūsų.
Bagažnikėlis 