Širšės lig šiol buvau skaičiusi tik vieną trumpą apsakymą. “Rodakinos nektarinai”. Įstrigo tuo, kad buvo toks savotiškai niūrokas, keistas, ir toks, jei galima taip išsireikšti, kaip lietuvei rašytojai (sic!), grubokas. Ne tai, kad lietuviams ar moterims grubiai rašyt negalima, bet paprastai jie taip nerašo. Kaži kodėl, nes pasakojimas tai įsiminė, net jei kiek trikdė.
Dar kartais paskaitau Širšės knygų apžvalgas. Su charakteriu. Ne prėskos, drebiama tai, kas galvojama, sodriai ir spalvingai. Tad kažko panašaus tikėjausi ir iš “Popierinio kambario”.
O va “Spiečiaus” skaityti, deja, neteko. Nu bet dabar jau sumasino.
Kokie įspūdžiai? Jei taip nespoilinant, bet kad perteiktų įspūdį: pokemonai sutinka black ops sutinka “Inception” sutinka “Ubiką”. Ir dar kažkas papildomo.
Nustebino, kad pasirinkta neįprasta forma. Ne romanas. Apysaka. Forma atitinkamai trumpa, mano skaityklė nurodė 78 psl. Bet to kažkaip užteko – beveik.
Pati istorija – su visais mano nemėgstamais elementais. Stipriai siurreali, fragmentuota, su flashbackais, black opsais, įtempta, niūri. Ir dar sexo scenų prikaišiota. Nu bet skaitėsi tai gerai, surijau per vakarą tik su viena pertraukėle.
Kaip ir tikėjausi, vaizdiniai stiprūs ir ryškūs, išsiskiria atmosfera. Įtampa – niūra – pertraukėlė – įtampa – liūdesys. Niūra niūra. Bet kažkaip neprislėgė, nors keli tokie “eugh!” momentai buvo. Silpnų nervų, jautriems ir ypač vizualią vaizduotę turintiems skaitytojams rekomenduočiau labai atsargiai, nors pačios košmarai naktį nekankino.
Siužetas įdomus, nors vietomis kiek lėtas ar klampokas. Porą scenų teko perskaityti kelissyk – pasimečiau tarp detalių ar pasakojimo fragmentų, nors, jei pasiduodi siurrealizmui, viskas ilgainiui susidėlioja. Kiek kliuvo pabaiga – palyginus su gan gerai subalansuota istorija, ji kiek per greita, daug visko įvyksta, įnešama daug naujos informacijos. Kas, turint omeny, kurlink eina istorija, būtų gal ir ok. Nu bet daug tos naujos info. Kiek per daug. Ypač, kai personažams nušvinta ir jie ima savo naujai atrastas žinias tiesiog pilti.
Poroj vietų kliuvo ir personažų motyvacijos ar sprendimai, vėlgi, daugiausiai pabaigoj.
Patys personažai – gan aiškiai apibrėžti. Vizualiai pateikti įspūdingai (išskyrus gal Einarą). Va emociškai daugiau priminė kompiuterinio žaidimo personažus, ypač Kahenas. Gal kad pasakojama per vieno prizmę, formatas trumpas, visko nesudėsi. Nu bet vis tiek.
Apibendrinant, turiu pasakyti, kad pasakojimas vis tik stiprus. Idėja ne visai nustebino, bet parašyta įdomiai, įtraukiančiai, ryškiai. Ne mano skonio, bet geras, rekomenduoju. Tik vaikams ar jautrioms dūšioms neduokit.
Atnaujinta – 2023 04 28
Dabar Širšės esu skaičiusi ir daugiau. Vienareikšmiškai – viena originaliausių lietuvių autorių. Kokio velnio trinasi su mėgėjais, nesuprantu – jos tekstai tikrai tempia daugiau. Aštrūs, sodrūs, kartais tiesiog estetiškai bjaurūs, bet geri. O ir tai, kad lietuvė moteris rašytoja nesibaido erotikos, bet tokios irgi kampuotesnės ir tamsesnės, man irgi stipru – ne visi šitą rašyti moka. Labai laukiu ir noriu Širšės tekstų daugiau.
Beje, kas nežinot/nebandėt – “Protagonistas” pasirūpino, kad Širšės “Popierinis kambarys” būtų pasiekiamas visuomenei. Kiek žinau, autorės nuostatos dar lyg nepasikeitė, apysaką galima atsiųsti nemokamai. Apysaką galite rasti šiame “Protagonisto” puslapyje.
Bagažnikėlis 