Keista amerikietiškosios kelio literatūros (nesu tikra, ar tokio termino esama, bet žinot, tas visas knygas – valkatos – atrask Ameriką – Kerouac‘as ir t.t. – istorijas), mitologijos, Stephen‘o King‘o ir mažo miestelio dramos. Man patinka Kingas, labai mėgstu mitologiją ir toleruoju mažo miestelio dramas. Bet dėl Dievo, kaip nekenčiu Kerouac‘o ar to viso kelio literatūros žanro.
Kažkaip suveikė.
Žmogėnas tikrai rašyti moka. Dažnai girdžiu pastabas, kad vienas ar kitas autorius rašo taip, kad skaitytojai gali užmerkti akis ir regėti pro savo akis slystančią istoriją. Bet labai retai aptinku ką nors, kas tai daro taip sklandžiai. Gaiman‘as sugeba. Išskirtinai sklandžiai ir vizualiai. Ir dar moka išsidirbinėti su akcentais. Jis labai moka apsieiti kalba ir akivaizdžiai mėgaujasi ja išsidirbinėdamas. Ir dar sukuria įspūdingą atmosferą (visa Lakeside arka – superinė, nepaisant tamsaus tono ir dar tamsesnių posūkių).
Jis gerai žaidžia mitologija. Tobulai mėgdžioja afrikietiškas ar afrokaribietiškas dievo apgaviko istorijas – tiek siužetai, tiek tonas. Išranda kažką visiškai naujo ir žaismingo (džino/ifrito scena). Įtikinamai sulieja mitologiją ir realų pasaulį.
Dabar matau, kodėl kalba apie Zelazny įtaką.
Patiko, kaip perdirba mitologiją – pakankamai turtingai, kad būtų galima mėgautis savaime ir tuo pačiu metu perkuria ir papildo devyniasdešimtųjų Amerikos aplinką. Ar kad ir koks ten laikotarpis.
Patiko, kad istorija tiek persmelkta devyniasdešimtųjų. Įdomu, kaip tokia istorija atrodytų dabartinėse JAV.
Ir jis prideda tiek netiesioginių referencų. „Google“ po ranka laikyti tenka. Šitai man patiko.
Ir vis tik. Tie kelio literatūros elementai. Labai amerikietiška, labai parodo jų kultūrą. Bet truputį per nuobodu, truputį per daug kelio. Tikrai nenuliūsdavau, kai Šešėlis trumpam pabėgdavo į Lakeside.
Kai kurių siužeto posūkių tikėjausi, kas truputį sumenkino Lakeside arkos įspūdį. Kiti buvo netikėti, bet vis tik paliko tokio tvankaus, niekaip neišlyjančio oro įspūdį.
Personažai buvo puikiai parašyti ir su jais visai galėjau tapatintis, net su mažiau svarbiais. Labai patiko Sam. Czernobogas. Ir Chad‘as. Ką kažkaip sekėsi prisijaukinti sunkiau, tai Šešėlį. Toks jausmas, kad lyg ir tyčia buvo taip padaryta, bet kažko ir trūko. Ko, nesupratau.
Ar skaityčiau vėl?
Taip. Ypač, kad pavyko užgriebti ilgesnę, autoriaus mėgstamą versiją. Deja, ne ta, kuri ir uždirbo „Hugo“ ir pan.
Įdomi.
Bagažnikėlis 