The Witcher: Nightmare of the Wolf

Daug nesitikėjau. “Netflix” geros medžiagos būna, tačiau dažniausiai tai būna pertransliuojamas kažkieno kito turinys arba mažai kam žinomų kūrėjų iš šalių giliame kino ar TV industrijos šešėlyje. Pirmas “Netflix” The Witcher” sezonas nesužavėjo: išmėtytas siužetas, plokštokai pateikti personažai, nunerfinti nykštukai, vidutiniški vaizdo efektai ir velniop pateriotas Sapkowskiškas žaismingumas. Žo. Pornografija. Surogatas. Išskyrus. Yen back story. Ir tie epizodai, kurie literaliai nucopy-paste’inti nuo knygos, net jei ne per geriausiai. Caville’ą, kuris tiek stengėsi, kad beveik išgirdau gyvenimo užp*stą keturiasdešimtmetį rytų europietį, Joey Batey, kurio Jaskier – labai vykusi Vėdryno interpretacija. Ir tai, kad draugė, kurios n metų niekaip neįtikinau perskaityt “Raganių”, užprašė knygų vos baigusi serialo peržiūrą.

Ir vis tik. Antram sezonui nesiryžau.

Su The Witcher: Nightmare of the Wolf” susiklostė kiek kitaip. Anime (yes, please!). Įvykiai su Geralto saga tiesiogiai nesusiję (OK, vadinasi, galima atleisti nuokrypius nuo kanono). Vesemiras (yes, tas personažas, kurio back story tikrai norėjosi – Sapeko rašymo taupumas kartais palieka frustration). Galbūt kažkas susijusio su Kaer Morheno nuopuoliu (irgi – erdvės istorijai – da velnia). Potencialiai visai sexova.

The Witcher: Nightmare of the Wolf”, “Netflix”, 2021 m.

Susigundžiau.

Rezultatas?

Pusiau su velniu. Vis tik tikėjausi kiek daugiau.

Animacija – graži, kokybiška. Nelabai kažkas išskirtinio, generinė anime gamta ar miesto aplinka, bet akiai malonu. Toks atmuštas standartas. Pačiai istorijai kažko labai neprideda, bet ir negadina. Gal tik atmosferą – nėr tos lengvos įtampos, liūdesio, kaitos ar praradimo jausmo, taip persmelkusio Geralto sagą. Galėtų būti bet kuri veiksmo anime. Nu bet tiek to. Blogiau – kai kurie efektai. T.y. momentai, kada raganiai vietoj Aard švaistosi ka…me… hame… haaa! Nu WTF, rimtai. Šitoj vietoj kelis kartus susižvengiau. Nes gavosi “Dragon ball”, “Hellsing”, “Castlevania” ir visa kita, kam naudojami stulpiniai melsvos energijos išlydžiai. Metanu pakurto drakono Igni susižiūrėjo geriau, bet taip ~. Kiek kliuvo ir Vesemiro – spiderman’o šuoliai. Taip. Nod Geralto priešstryginei sidabrinei grandinei, bet čia jau per daug. Raganiai – mutantai, bet ne Marvel ir ne super sayanai.

Atmetus šitai – neblogai, kokybiškos kovos scenos, dailūs riterių šarvai, didikų ar burtininkės kostiumai. Tiek, kad vėl – kiek per bendri, per daug panašu į kitas anime. Monstrai – irgi generinės anime abominations, bet tam kaip ir yra priežastis.

Kad jau prie atmosferos, gal eikim prie personažų. Labiau padevelopintų – trys. Vesemiras, Tetra ir Lady Zerbst. Labiausiai “raganiška” pasirodė Lady Zerbst. Taip, aiškūs linktelėjimai W3, konkrečiai – “Hearts of Stone” DLC, bet jos bendra rolė ir back story, kiek jos ėjo sukišti į valandos su biškiu trukmės filmą, buvo visai OK.

Su kitais – prasčiau.

Seniai skaičiau “Elfų kraują”. Nedaug ten Vesemiro buvo. Tai realiai, kurk ką nori. Ir vis tik šitas Vesemiras man nelabai. Per daug tough guy, per daug bravado, per daug atmestino nerūpestingumo. Nu toks klišinis anime veiksmo vyrukas, Trevor Belmont raganiaus rolėj. Arba Geraltas jaunystėj, kai norėjo mandrai užsivadinti. Jei referuota į tai – I’m cool with that. Jei. Bet abejoju.

Su Tetra įspūdžiai irgi – tokia tipinė pikta anime motėra. Kad non-stopu paragrafais cituoja “Monstrum, or Portrayal of Witchers”, tai nereiškia papildomo gylio personažui. Greičiau jau priešingai. O jos back story pateikimas – iš principo O-ren Ishii. Tiek, kad O-ren vizualiai įspūdinga piktos anime motėros parodija, o Tetra – vizualinė Yen kopija be prieskonių.

Trumpai tariant, nepatiko tingus personažų konstravimas. Filme perdėtai akcentuojamas raganių gobšumas, kai Sapeko knygose ir žaidimuose – laikomasi linijos, kad visi raganiai – žmonės su savais čiūdais. Valandos su biškiu siužetas – nepasiteisinimas tingumui. Kas buvo įdomiau ir ką tikrai buvo galima išnaudoti – “Netflix” politkorektūros personažai – homoseksualus (ar biseksualus) ar vienarankis raganiai. Nors Sapekas pats naudoja tokius elementus daugiau kaip prieskonį ir jauką skaitytojams, jo “Raganiaus” visatoj čia būtų galima tokių gilių istorijų užsukti. Bet ne, čia “Netflix”.

Gal kada nors atsičiūchins, kad personažas ir jo istorija turi būti zjbs savaime, ypač, jei reprezentuojamos jautrios grupės – negalima socialiniu jautrumu begėdiškai naudotis pardavimams, ypač, kai produktas netempia.

Panašiai ir su intro – “Lullaby of Woe” kopija. Linktelėjimas atpažįstamas, bet ne toks geras, kad vežtų. Ir per daug akivaizdus.

Apskritai, garso takelis neįsidėmėjo.

Nu bet tarkim.

Kaip dėl siužeto?

Pusiau su velniu. Intriga yra, žiūrovas apgaunamas, bet ne tiek, kad varytų į frustraciją. Tačiau Sapkowskiško smūgio nėra, kaip ir tų bittersweet twists, nors bandymas yra. Bet ką pagirsiu – gerbia kanoną. Ir net labai. Plačiai nekomentuosiu – spoileriai. Bet logiška, lore’u remtasi gan sąžiningai. Iš pradžių abejojau, bet paskui supratau, kad čia labai stipriai atsiremta į “Audrų sezoną” ir – gal – kažkiek į žaidimus. Įvykių laikas gal nebūtinai 100% tinka, bet, iš atminties, be tikrinimo, kanonas kažką tokio leistų. Įdomu, kad tai labai vykusiai suderinta su tam tikromis dažnomis veiksmo anime temomis ir vaizdiniais. Tiek, kad vėl kiek nusveria į dar vienos veiksmo anime pusę atmosferine prasme.

Apibendrinant – kokybiškas vidutinis shounen žiūralas su “Raganiaus” prieskoniais. Vis tik iki palaimos trūksta. Kad būtų geriau, reiktų mažiau klišių, daugiau atmosferos, Sapkowskiško situacijos išvertimo ir gylio personažams. Bet kaip veiksmo animacinis, žiūrisi gerai.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s