Jei “Tower of Fools” ryte surijau, su “Warriors of God” vargau. Įvairiais požiūriais.
Ko ir norėti. Jei reiktų “Warriors of God” apibūdinti vienu sakiniu, sakyčiau: “ISIS viduramžiais ir bičas, bandantis išgyventi”. Kas stebina – knyga ankstyvais dutūkstantaisiais parašyta. Toliaregis dėdė Sapas.
Kraujas liejasi ir laisvai, ir gausiai. Čiut ne nuo pirmo skyriaus. Ne tai, kad kažko kita tikėtis reikėjo – jei prisimenat, kaip baigėsi pirmoji Husitų trilogijos knyga, nustebinti neturėtų. Ir vis tik, tam tikra prasme, tai, kas dėjosi pirmojoje knygoje, nepaisant to, kas nutiko Reynevanui – tik gėlytės. Šviesesnė man “Tower of Fools” . Ten ir pasakų elementai šmėžuoja, ir Sapkowskiška fantastika, ir Rytų Europos liaudies tikėjimai, ir įdomus apdarai, ir viduramžių Rytų Europos virtuvė, ir Reynevaną tai kilnios dūšios, tai ryšiai, tai apvaizda saugo.
O čia – kuo tolyn, tuo tamsyn.
“Warriors of God” fonas – religinė revoliucija, karas. Ir jis kaip audros debesis – jei ne mūšio lauke, tai kažkur fone, gretimoj kunigaikštystėj dunda. Jei ne dabar, tai tuoj tuoj pratrūks. Jei vis tik nežada artimiausiu metu pratrūkti, tvenkiasi personažų galvose, jų mintyse, ketinimuose ar prisiminimuose. Ir ta nuolatinė įtampa vargina – ne tik personažus, bet ir skaitytoją. Lavonų – įvairiais pavidalais – bus.
Kažkokio atokvėpio Sapas duoda. “Warriors of God” veiksmas vyksta maždaug dveji metais po “Tower of Fools” įvykių. Reynevanas ir co. nusėdę Prahoj ir su husitišku gyvenimu seniai susitaikę. Nepaisant kraujo ir laužų – beveik ramybė. O kas tokiame pasaulyje lieka? Bet atokvėpis toks irgi reliatyvus – intrigos lėtai, bet užtikrintai vyniojasi jau nuo pirmo skyriaus. Net jei frontas – kažkur toliau.
Kas gi įvyksta šioj knygoj? Reynevanas nusprendžia pagelbėti Samsonui, tačiau paaiškėja, kad gerais norais – pragaras grįstas, ypač, jei vyksta religiniai karai, esi ieškomas ir naudojamas kaip įrankis politinėms intrigoms.
Dalinai nustebino pasikeitusi personažų tarpusavio dinamika – Reynevanas jau rimtesnis, brandesnis, kietesnis, tiek mažiau protintinas, tiek protinamas. Kita vertus – vis tik dveji metai religinių fanatikų apsupty. Kaip sako mano močiutė: “Nieko, brangioji, padarys gyvenimas iš tavęs žmogų.” Ir daro, ne tik man, bet ir personažams – skaudžiai ir atkakliai skaptuodamas.
Vis tik – ne iki galo. Pykčiau ant mūsų vaikio už svaičiojimus, bet kad kiti svaičioja dar baisiau. O šitas tai kažkuo dar bent ir tiki. O ir norint išgyventi Romoje geriausiai nuduot romėną. Kažkaip mažiau čia jis mane erzino.
Kiek nustebino, kad kiti pagrindiniai ar pusiau pagrindiniai veikėjai čia labiau į šoną patraukti. Viena vertus, Sapas čia daugiau dėmesio skiria politinėm intrigom ir religinėm demagogijom. Pirmosios – gyvos, užsuktos kaip reikalas, vis išlenda kažkokios detalės, nukreipsiančios ateities įvykius balažin kokia linkme arba pagaliau paaiškinančios situacijas vietomis gan trikdžiusias mane skaitant pirmąją Husitų trilogijos dalį. Antrosios – klausant seilėto religinio monologo iš kaži kelinto personažo jau ima kliūti. Neišgyvenčiau viduramžių. Bet čia jau nukrypau. Antra vertus, čia apskritai dėmesys daugiau išsklaidytas ar nukreiptas į siužetą ar pasaulėkūrą. Kas, nors tikrai veikia kuriant niūrią viduramžių aplinką, vis dėlto vargina. Vardų, pavardžių ir herbų prisiminti galiu ribotą kiekį, o Sapas pila jas nonstopu ir negailėdamas. Sunku, ypač, jei padarei tą klaidą, kad antrąją dalį į rankas užsigriebei pirmosios įspūdžių neatsišviežinęs. Ima ir išlenda pavardė, kurią žinai, kad prisiminti turėjai. O niekaip. Mėgstu detalizaciją, bet man jau buvo kiek per daug.
Geografijos Sapas irgi negaili – kaipgi be jos. Bet neįkyriai, gražiai. O ir vietovės aprašytos nenuobodžiai, dinamiškai, įvairios. Oi užsimaniau dabar po Čekiją ir pietų Lenkiją pakeliauti.
Kiek kliuvo, kad kai kuriuos veikėjus, skaitant pirmąją dalį mane itin suintrigavusius, Sapas kepšteli lyg per petį paplodamas – nepamiršo jų nepamiršo, atliks svarbią rolę vėliau, kada Sapui reikės – ir atideda ateičiai. Arba ištraukia naują, velniškai intriguojantį personažą, o tada jį čia pat ir pameta. O norisi jų tai čia ir dabar. Ir daugiau! Ir Wallcreeperis ima pamažu blėsti – čia jis man nebebuvo toks baisus, kaip skaitant pirmąją knygą. Gal kad kūniškesnis.
Kartais Sapas erzina patrolindamas įdomia siužeto/aplinkos detale, o tada palikdamas skaitytoją sūdytis lūkesčiuose ir niršti. Kad ir su tuo altorėliui urve. Kas ten buvo, po šunų, kas, ar bus kada spin-off’as?
The story is the queen!” – pamenu maestro mosuojant pirštu. “The queen, the queen…” – atsidūsti ir skaitai toliau. Nes nu tikrai, žinai, kad bus gerai. Ir tikrai – užsikaifuoji nuo stiprių, įspūdingų paremiančiųjų personažų – tiek savaime, tiek, kai jie mostelna tokį netikėtą siužeto vingį, kad žagtelni.
Pasižagsėti teko.
Džiaugiuosi, kad Sapas antrojoj Husitų trilogijos daly nepametė fantastikos. Tam tikra prasme čia jos galbūt net ir daugiau nei pirmojoj. Ne tik siužeto išjudinimui. Ir kokia ji čia vietomis žaisminga! Ir kaip jos man reikėjo – poroj vietų net balsu nusijuokiau. Antraip sunkiai būčiau knygą baigus – tokia jinai man buvo emociškai sunki.
Ir referencai žaismingi. Jau vien ko Brazauskas vertas. Ir agentas. O ir juodieji raiteliai – kuo toliau, tuo labiau man Nazgulais neša.
Dar vienas įdomus dalykas, apie kurį galvojau jau skaitydama “Tower of Fools” , o dabar – galutinai pasitvirtinau. Kurdami “The Witcher” frančizę, CDPR iš tiesų rėmėsi ne vien Geralto saga. Husitų trilogijoje sutinkame ir Berengarą, ir “The Witcher” pasaulyje gan dažnai pasitaikančių būtybių ir jų kladistikos; ne geraltiška magija; Veleno mūšio laukai, nukloti pūvančių lavonų krūvomis, keliai, nukabinėti pakaruokliais, išdeginti kaimai su smuklėmis kryžkelėse, apleistos, infestuotos gyvenvientės miškuose – Sapkowskio vaiduotės nusiaubta Bohemija ir Silezija; o Urban Horn, bent vizualiai – visiškas Vernon Roche.
Ir vis tik. Nepaisant šito, nesiskaitė lengvai.
Paskutinis off-topicas. Kažkada susiginčijau su kitu Sapkowskio gerbėju. Piktnaudžiauja Sapas likimo pirštu ar ne?
Sakiau, kad vis tik gal ne. Baigdama “Warriors of God” konstatavau, kad vis tik nesibodi. Nežinau, ar piktnaudžiauja. Bet personažus kartais trukteli – ar tai būtų tinkamu laiku ir vietoje pasipainiojęs herbas, ar kelyje išdygusi lemtinga moteris.
Tiesa, nuo to skaityti ne mažiau įdomu.
Apibendrinant – nustebino. Labiausiai tuo rimtumu ir sunkumu. Nesitikėjau. Bet argi ir įmanoma apie karus, kuriuose žmogus – tik sraigtelis, rašyt šviesiai? Ypač, jei sraigtelio likimas nuo jo dydžio ar funkcijos nepriklauso? Kas kiek trukdė mėgautis – nesibaigiantys vardų ir pavardžių sąrašai. Kita vertus, kai nežinai, kada ir su kuo teks sudaryti fakciją, kad išgyventum didesnį žaidimą, galbūt šitai kaip tik svarbiausia.
“Lux Perpetua” jau laukiu.
Pirmosios Husitų trilogijos dalies apžvalgą galima rasti čia:
https://bagaznikelis.com/2020/12/07/kaip-sofija-andrzejaus-sapkowskio-narrenturm-tower-of-fools-skaite/
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 