Neseniai pasidalinau įspūdžiais apie “Geriausia Lietuvos Fantastika 1998”. Nostalgija, vaikystę priminė. Tada kilo noras dar.
Meluoju.
Noras buvo jau seniau – jau kurį laiką po truputį kolekciją renkuosi. Sakau – vintažas, nostalgija, vaikystė…
Ir vis tik… Įspūdžiai?
Devyniasdešimt septintųjų – turbūt ne pats stipriausias GLF’as. Užtat pats pirmas.
Įdomių apsakymų tikrai yra, bet vis tik skaitant stebino, kiek apsakymų visiškai neprisiminiau. Vietomis žybtelėdavo kokia detalė ar personažo vardas ir kažką atgamindavau, bet dažnai – visiškai ne. Ne tai, kad prastai parašyta. Bet jau apžvelgtas “GLF 1998” paliko stipresnį įspūdį. Gal kad vienas pirmesnių skaitytas. Gal 1998-ųjų apsakymai, metus laukus, kaupus, marinavus, geriau išdirbti. O gal “Geriausios Lietuvos Fantastikos 1997” temos, kaip vaikui, ne taip rezonavo. Nors ir anas ne vaikams rašytas. Gal kad “GLF 1998” geriau temos išplėtotos (apsakymai ilgesni). O gal tiesiog.
Ką prisiminiau ir neskaičius – varlytes (“Tarakonai ir varlytės”, autorių, t.y. autorę supainiojau, bet įspūdis po šiai dienai likęs). “Dykumą”.“Paminkladirbį”. Mylėti raganą”, vėliau virtusį “Laumės mėnuo”. Ir – neklauskit – įspūdį iš “Faršo ir Dziubelio”.
Apsakymų nemažai. 28. Kaip įprasta almanachuose – įvairūs. Kai kurie daugiau eksperimentiniai, kai kurie – mažiau. Dabartinių “Lituanicono” ar neseniai išėjusio “Dangus griūva“ apsakymų skaitytojai mėgsta paburbėti, kad tai old school’as prasimuša, tai autoriaus X, tai autoriaus Y įtaka, tai vengiama eksperimentuoti ar drąsių idėjų, ar kad kažkokiame laikmetyje pastrigta. Bet taip imu galvoti, kad čia ne vien šiuolaikinių apsakymų problema. Negaliu sakyti, kad ir anksčiau taip jau visi iki vieno stogą rovė. Taip, mokslinė fantastika, apsimetanti fantasy. Taip, cyberpunk. Taip, pasakos, vartomos kitais kampais. Ir vis tik…
Ne toks vanduo šlapias, kokį piešia. Užtat burbėtojai primena Monty Python sketchą su Atkinsonu apie keturis jorkšyriečius 🙂
Na bet taip, apsakymai.
Austėja – “Miške… Tamsus… Baisus…”
Vienas iš tų, kur apsimeta ne tuo, kas yra. Pradėjau skaityti kaip siaubą, o baigiau visai kita gaidele. Idėja įdomi ir gan netikėta, bet nežinau, ar perėjimas iš siaubo į tą kitą gaidelę veikė pakankamai sklandžiai.
Diana Butkienė – “Net ištisos paralelinio pasaulio tautos”
Dar vienas apsakymas – apgavikas. Nors nelabai stengiasi tai paslėpti, pats parašymas geras, tai tiesiog pamiršti, kol vėl išlenda kokia detalė. Ganėtinai atmosferiškas. Bet pabaiga per greita, skaitėsi daugiau kaip didesnės istorijos pradžia. Ir vietomis daugoka, referuojant į Lindgren, virvelmazgelinžinerinės terminologijos.
Pranas Šarpnickis – “07.00 – 12.24 vietos laiku”
Vėl kosmosas. Uždaros (tiesa, kiek atviresnės) erdvės. Vėl aštrus, kampuotas, vietomis net vulgarus humoras. Vėl apie žmogiškąją prigimtį, vietomis beveik vonnegutiškai. Ir vis tik į humorą labiau ir koncentruojamasi. Su mintim, bet “Keturiems” iš “GLF 1998” neprilygsta.
Dalius Vadluga – “Padėvėti drabužiai”
Šito kažkodėl neprisiminiau. O gaila, nes mintis tai gera. Būtų įdomu susirinkti daugiau kontekstinės informacijos apie dėvėtų drabužių industriją devyniasdešimtųjų Lietuvoje.
Remigijus Misiūnas – “Mašinikė”
Linksma istorija apie devyniasdešimtųjų realijas ir pirmąjį kontaktą. Kaip suprantu, tais laikais šita tema buvo gan populiari. Bet spin – gan netikėtas ir ganėtinai linksmas. Ir dar labai su neseniai klausytu podkastu surezonavo.
Mykolas Starkauskas, Egidijus Šantaras – “Idealus pasirinkimas”
Kas būtų, jei laukinį kapitalizmą ir devyniasdešimtųjų žaidimų salonus permestų į cyberpunkinį pasaulį ir dar pridėtų kelionei rūgšties. Pradėjo skaitytis visai įdomiai, bet pabaiga susivėlė.
Vidas Gavelis – “Patys paprasčiausi keleiviai”
Kosminis bajavykas antikos mitologijos tema. Ne mano skonio, ir stipriai. Manau, kad nepatiko, kad nors ir aišku, jog laukiama, kol kažkas patriggerins konfliktą, nelabai aišku, kam to konflikto apskritai reikia, tad jis gavosi savitikslis, o istorija – nuobodesnė nei galėtų būti.
Ramūnas Žimantas – “Kokteilis uraganui”
Viena tų istorijų, kur skaitai ir galvoji – bliamba, kas čia, po velnių. Bet atmosferiška.
Gediminas Kulikauskas – “Dykuma”
Šitą prisiminiau! Atmosferiška, kraupu ir įtikima. Viena, kas kliuvo: kokie toksiški tos poros santykiai – kodėl jie apskritai kartu? Kita vertus, paaiškina pačią istoriją.
Virginija Masiulionytė – “Eloizos šypsenos”
Būna tų apsakymų, kur tiesiog nelabai supranti. Ko kiek gaila, nes pradėjusi skaityti tikėjausi kažko labai gotiška ir meniškai vizualaus.
Loreta Gražina Latonaitė – “Liftas”
Nu šiaip su idėja apsakymas. Ir visai sklandus. Nu bet ta prikišama didaktika įspūdį truputį gadina.
Gediminas Kulikauskas – “Paminkladirbys”
O taip. Amerikietiškas weird fiction, papasakotas per labai lietuvišką prizmę, kiek pagardintas laukinio kapitalizmo mąstysena. Moralas – savaime labai stiprus, bet tai, kad jis dar ir super lietuviškas, prideda papildomą sluoksnį. Techninių neatitikimų lyg yra, bet istorija taip susidėlioja, kad nepastebi.
Lukas Vangelis – “Iki ir po sapno”
“Yra kam patinka” tipo apsakymas. Man – per daug abstraktus ir išblaškytas.
Margarita Lužytė – “Karolio išeitis”
Trumpas, mielas apsakymas. Truputį zaikauskiškas. Bet labai trumpas, dėl ko tarp daugelio kitų – pasimeta. Pats savaime fainas, bet tarp kitų tas mielumas neišveža.
Diana Butkienė – “PM”
Su idėja, bet tikėjausi kažko daugiau. Gal tam “daugiau” norėtųsi ilgesnės istorijos – lieka ne visai aišku, prie ko deivė prisijungė ir kas jai nutiks.
Lina Darbutaitė – “Geltonasis miškas”
Pradėjau skaityti kaip kominę pasaką, baigėsi… Kitaip. Dar vienas pasakojimas apgavikas. Gerai nuteikė “Tarakonams ir varlytėms”, daugiau humoristinis nei fantastinis.
Lina Darbutaitė – “Tarakonai ir varlytės”
Vienas labiausiai įsiminusių. Geras humoras, kūrybiškai sužaista su situacija. Papildomų dugnų nėra ir nereikia, bet apie Valinskį ir draugelius tokių istorijų norėtųsi ir daugiau. Vėlgi daugiau humoras nei fantastika.
Danutė Nauronaitė – “Kas kaltas?”
Hm. Pradėjau skaityti kaip linksmą lengvabūdės mergiotės nuotykį, baigėsi… Nu, nežinau ar linksmai. Toks irgi nelabai užmaskuotas pamokymas paaugliams apie tai, kas gaunasi, priėmus neatsakingų sprendimų. Fantastikos yra, bet ji – ne pagrindinėj vietoj.
Valdas Latonas – “Nepalik”
Kaip miniatiūra – fantastinė ir idėjos požiūriu – superinė. Bet kai tokia trumputė, bendrame fone pasimeta. Ko gaila, nes labai vykusi.
Valdas Latonas – “Aidas… das… asss… sss…”
Dar viena miniatiūra. Šita – liūdna ir apykraupė. Irgi pasimeta, bet šitos gaila mažiau nei pirmos.
Valdas Latonas – “Gudrus sprendimas”
Šįsyk nebe miniatūra, o daugiau sakmė ar padavimas. Stilius pamėgdžiotas neblogai, bet pati istorija – tokia ~.
Gintautas K. Ivanickas – “Mylėti raganą”
Šitą įsidėmėjau, nes patiko vedlio konceptas. Ir mitologiniai elementai. Nors – mitologiniai mitologiniais – šitų kiekvienam apsakymų konkurse būna. O tų kitokių, labiau egzotiškų idėjų – rečiau. Kas nepatiko, kad numatytam istorijos ilgiui fragmentų per daug. Jie maskuojami kaip prisiminimai, bet tai nesuveikia iki galo, ir per istoriją pralekiama galopu, taip tik iš dalies supratus, ką reiškia būti vedliu. Suprantama, autoriui turbūt labiau rūpėjo kiti aspektai. Bėda, kad, kiek pamenu, to prašuoliavimo neišvengta ir apsakymui virtus “Laumės mėnesiu”. Bet apie tą – kada nors vėliau.
Lina Darbutaitė – “Daina”
Pasaka, graži, bet ne mano skonio. Truputį nulyrinta, nusaldinta (“Sakmei apie Tjordilį” “GLF 1998” to išvengti pavyko ir išsyk skaitėsi smagiau). Iššūkiai veikėjui čia kyla pernelyg kosmetiniai, tai kažkaip nelabai ir rūpi, ar jam tą tamsą pavyks įveikti. Kita vertus, parašyti pasaką pagal dainą ar eilėraštį – dėmesio vertas iššūkis.
Diana Butkienė – “Laumvaikis”
Labai, labai liūdna istorija. Ir nepaisant to liūdnumo, užsibaigia kažkaip pernelyg lengvai ir optimistiškai. Mitologiniai elementai gražu, bet čia veikia daugiau kaip dekoracijos.
Linas Urbonas – “Gyvasis vanduo”
Pradėjau skaityti kaip dar vieną adaptuotą, humorizuotą pasaką (mūsuose mėgstamas požanris). Tačiau į antrą pusę ji, nepaisant viso humoro, pradėjo kažkaip rimtėti ir liūdnėti, filosofinių plotmių įgauti. Būtų buvę jau visai gerai, bet ėmė ir baigėsi. Ir taip gan dviprasmiškai – skaitytojui spręsti. O visai norėjosi daugiau.
Remigijus Misiūnas – “Nemirtingųjų galas”
Dar viena pasaka. Tiesa, sąmonės srautu ir dar spin neįprastas uždėtas. Tokia juodesnė pasaka. Bet man jau kažkaip norisi pamažu nuo tradicinių pasakų siužetų labiau atsitraukti. “Mašinikė” patiko labiau.
Andrius Almanis – “Lietus”
Baltų motyvai gerokai prieš Musteikienę. Atmosferiškas pasakojimas, sukantis kraupo/šiurpo link. Ir tokio neblogo. Bėda, kad greit baigiasi, o skaitytojas lieka nesupratęs, ar čia dar viena didesnio pasakojimo pradžia.
Egidijus Šantaras, Andrius Tapinas – “Faršas ir Dziubelis prieš fėjų ragą”
Visų maginių apsakymų su karžygiais parodija. Tikrai farsinė (“Faršas”, matyt, ne be reikalo pasirinktas personažo vardui). Labai tiesioginė, vietomis – vulgari. Kodėl tai – man vienas labiausiai įsiminusių apsakymų (ne siužetu, o idėja ar forma) – klausimas. Matyt, kai skaičiau, buvau stipriai maišto fazėje (TBF, parodijas anksčiau mėgdavau). Dabar kažkodėl nebeveikia. Senstu.
O šiaip… smagu po vintažinius apsakymus pasikuisti. Bus GLF’ų apžvalgų ir daugiau.
Nuorodos į kitus – čia:
“Geriausia Lietuvos Fantastika 1998”
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 