Vėjas nuo jūros

Giedrius Vilpišauskas, Vėjas nuo jūros” , Eridanas, 2008

Arba “Anykščių šilelis” su “Soliario” elementais. Čia – jei reiktų pateikti santrauką sakiniu.

Apie “Vėją nuo jūros” esu girdėjusi dviejų tipų atsiliepimus. Pirmas – kad čia kažkoks š…, kuriame personažai non-stop ėda grybukus, o siužetas – iš principo šiza, greičiausiai, personažų haliucinacijos. Antras – valio, pagaliau kokybiškas lietuviškas siaubas! Ilgus metus atidėliojau, nes pirmą sentimentą išsakė žmogus, kuriuo, kaip ilgamečiu knygų sabutilniku, gan pasitikiu.

Įspūdis?

Tiesa slypi kažkur anapus.

Iki kokybiško vidutinio siaubiako ar trilerio su siaubo elementais, ši knyga, ypač, jei būtų ekranizuota, tempia. Ir kodėl gi ne – elementai, reikalingi normaliam siaubiakui yra: atoki, sterili vietovė – check, maža, kamerinė aplinka, bet ne tokia maža, kad neužtektų erdvės virti š… – check, įtartini tipai – check, spąstai – check, normalūs-paranormalūs reiškiniai – check, kiek neįkyraus sci-fi – check, įkvėpianti mitologija – check. Ir siužetas neblogai pavartytas. Tikrai mažo biudžeto siaubo filmą išbezdėti galima. Vis tik iki stogą raunančio šiurpiako padirbėti reiktų.

Minėjau kamerinę aplinką. Puiku, turint vos kelis personažus (realiai, penkis-šešus) hermetizacija yra. Kas gerai, nes Dzūkijos miškai per šilti ir malonūs, kad savaime šiurpą keltų. Ir tai prasimuša visą knygą. Vis tik lietuviai evoliucionavo miške, o autorius jį akivaizdžiai labai myli. Minėjau “Anykščių šilelio” įspūdį. Čia ir rudmėsės, ir kazlėkai, ir voveraitės, ir baravykai, ir kas tik ne. Samanos samanėlės samaniausios. Pušų spygliai ir sakai. Trūnijantys stuobriai, kelmai, šakos. Aprašyti, aišku, kuo šiltėliausiai. Koks čia siaubas? Tad autoriui lieka žaisti bemaž vien per ribotą, klaidžią erdvę. Kam padeda šaltas, paslaptingas ežeras. Ir tai, kad personažai malasi gan mažam, izoliuotam plote, kas gan veikia tiek bendram įspūdžiui, tiek kaip iššūkis jiems. Spąstų pojūtis yra. Kita vertus, kai 200 psl tie patys keli iki kaulo smegenų pažįstami snukučiai malasi tarp kelių pušų, vietomis ima pabosti.

Personažai kėlė prieštaringus jausmus. Bendrai, gerai sužaista jų skaičiumi. Nors knyga – 200 psl su biškiu, turint tokią uždarą aplinką, mažas svarbesnių personažų skaičius padėjo išlaikyti izoliacijos pojūtį. Kita vertus, vietomis pasibodėjimo išvengti nepavyko – kiek galima klausytis Egio inkštimo? O jo čia daug. Patiko personažų kombo: inkštikas, kovinė boba, tylenis side-kick, marozas su dūšia, šaltas, bet kiek mačistuojantis mokslininkas, dvasia-išdaigininkė. Visai veikia. Gan aiškūs, ryškūs, nuoseklūs tipai. Gyvi. Vis tik kartais buvo tokio jausmo, kad tarpusavio dinamika naudota siužeto sulėtėjimui dangstyti. Bendriau, nepatiko ir jų raiška, konkrečiai kalbėsena. T.y. pastaruosius porą metų Lietuvos fantastai gauna gan daug kritikos už nerimtą toną savo tekstuose. Pelnytai, nes kartais tai kenkia. Ypač, jei rašai siaubiaką. Čia man rimtumo daug kur trūko. Aišku, galima pezėti apie humorą, kaip savisaugos formą, bet čia jis man neveikė. Kita vertus, knyga gavosi šviesesnė, mažiau pretenzinga. Bet to lengvumo galėjo būti mažiau, nemanau, kad kenktų.

Žaidimas paranormaliais reiškiniais, sci-fi, mitologijos elementais – tikrai neblogas. Liaudies tikėjimai, pamėklės, optinės apgaulės, paslaptingi radiniai – veikia. Skatina versti puslapį besidomint, kas čia bus toliau. Vietomis ir kraupą pajungia – nežinomybe autorius naudotis moka.

Kas dar veikė – siužetas. Vystėsi greitai, dinamiškai, organiškai, natūraliai, nors momentų, kur norėjosi suduoti botagėliu, kad dalykai vyktų sparčiau, buvo. Patiko, kad nuspėti, kas čia vyksta, lengva nebuvo. Nors, atidžiai skaitant, bendra idėja buvo kaip ir aiški, intrigos kas ir kaip ir ar viskas ilgainiui išsispręs, ir jei taip, kaip, buvo. Šitai patiko. Patiko ir kūrybiški būdai susirinkti trūkstamas perspektyvas/siužeto vingius (pasakojama daugiausiai iš Egio perspektyvos). Pabaiga, nors kaip ir tikėtumeisi iš tokius elementus derinančio kūrinio, buvo į mindfuck pusę, siaubo klišes gan atitiko ir daug kas rišosi. Vis tik ne viskas ir klausimų dėl priežasties-pasekmės ryšio vietomis kilo.

Nors bendrai daug kas buvo tvarkinga, kai kurie elementai, kurie, pagal tai, kaip buvo pasakojama, maniau, bus svarbūs, vis tik išsimetė. Arba buvo nepilnai išnaudoti. Ir čia klausimas: pagal tai, kaip užbaigta, autorius ketino rašyti daugiau. Ar jie todėl ir išsimetė/ne viskas papasakota?

Bendras įvertinimas?

Tikrai labai neblogas bandymas užduoti trendą lietuviškam siaubui/mistikai. Nors trūkumų buvo, per meilę miškui ir grybams kirto. Antros dalies visai norėčiau, bet tikėčiausi dar stipresnio pateikimo, nes, manau, autorius gali.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s