Geriausia Lietuvos Fantastika 1998

Bene geriausiai įsiminęs „Geriausios Lietuvos fantastikos“ almanachas – mano jau minėtas electrique mėlynas „Geriausios Lietuvos fantastikos 1998“ almanachas. Ryškus buvo ne tik viršelis, bet ir pačios istorijos – kai kurias paminiau lig šiolei, kitų – tik įspūdis likęs, bet pasilygint tą išlikusį įspūdį su tuo, kaip atrodys dabar, norėjosi. Juo labiau, kad ir Zeitgeist tam tikrą atspindi, o kai skaičiau – dzie, kokis vaikas vaikelis aš buvau. Visai. Ir kaip dabar tai matosi…

Koks bendras įspūdis?

Wow. Ilgi tie vintažiniai apsakymai. Gal tik vienas į dabartinių konkursų 4-8 psl formatą tilptų. Po keliasdešimt puslapių chebra pildavo, tiktai taip. Bet gal tada žmonės daugiau laiko turėdavo – juk čia dar prieš internetą buvo. Ir apskritai, viskas lėtesniais tempais vykdavo. Mano kartai yra visiškai, absoliučiai nesuprantama, kad kitų metų konkursui skelbimas išeina su pačiu almanachu. Like, what? Viena vertus – logiška – tikslinė auditorija skelbimą tikrai pamatys. Nu bet tempai… Įdomu, kada maždaug pati knyga pasirodydavo – metų pradžioj ar vidury. Gal todėl ir apimtys atitinkamos. Ir rasdavosi kažkaip tų dalyvių – GLF 1998 dąlyvių sąrašas paklodinis – suskaičiavau 54 dalyvius? Tiems, kas dabartinio „Lituanicono“ konkurso apsakymų kiekiais skundžiasi – shame! Patys gi rašydavot, kai kurie net ir po kelis, lolololol 🙂

Šiaip būtų įdomu, jei veteranai kada kur nors papasakotų apie bibliotekų kultūrą, samizdatą, tai, kaip jie tada rašydavo, ir kokių linksmų nutikimų su tais apsakymais yra buvę. Negali būti, kad nebūdavo, kai su apsakymu siųsdavai ir diskelį. Apskritai – čia toks vintažas. „Winword“, „PM6“ – neįsivaizduoju, kaip pasaulis atrodė prieš MS „Office“.

Įdomios ir nuotaikos, aktualijos, atsispindinčios apsakymuose. Baltųjų rūmų skandalai, priešdevyniasdešimtųjų prieš JAV nukreiptos retorikos atgarsiai (ne vien meniniais sumetimais, atspindi ir tam tikras jausenas), egzotiškasis, baimę keliantis islamas, suvokiamas daugiausiai kaip grėsmė (čia dar prieš 9/11!), pre-IT, nenuotolinė, laidinė-telefoninė buitis. Ir bliamba, čia tik prieš 23 metus, Lietuva, aš tada jau gyvenau, o jausmas, kad į paralelinį pasaulį dirstelni. Ne vien dėl fantastikos. Oh well, devyniasdešimtieji, kita era.

O patys apsakymai? Ar tikrai šlapesni?

Matosi, kad rašyta „bibliotekinės“ kartos. Na, tikrai atrodo daugiau korektūros ir redagavimo matę. Sudėtingesni, geriau išvystyti, nei tai, ką tenka matyti ar pasirašyti dabar, bet apimtys gal irgi kitos. Pabaigos irgi geriau apgalvotos. Bet reikia žiūrėti individualiai.

Justinas Žilinskas, Gediminas Kulikauskas – „Prerijų kojotas“

Vienas iš tų, kurį dalinai prisiminiau. Alternatyvi realybė – kas būtų, jei pasaulyje pirmu smuiku griežtų ne JAV, o Irakas? Ir jei visokia šūduva bei taikdarystės misijos vyktų būtent JAV, o UN Bagdade ir Niujorke bandytų jas koordinuoti. Politinės intrigos, šnipai, veiksmo/trilerio formatas, filminis toks. Nors stipriai ne mano žanras, sugalvota neblogai, tik situacijų išvertimas gal kiek per tiesmukas. Technologijos per dvam metų paseno, tai keistai db atrodo. Erzino personažas – žiauriai vertybiškai ir emociškai nenuoseklus, UN su tokiu charakteriu ilgai nepadirbtum. Ir nėra tie musulmonai tokie, negalvoja jie taip. Nu bet gal tada tokie stereotipai vyraudavo. O personažas nestabilus kaip ir tyčia. Erzino ir smulkūs neatitikimai – ypač kai kurie vardai (ne arabiški, su tais – viskas OK). Nu ir situacijai per vėlai nuleistas sprendimas. Kiti šių autorių apsakymai man patiko labiau.

Pranas Šarpnickis – „Keturi“

Tada buvo man vienas labiausiai įstrigusių apsakymų. Stogą nurovė. Dabar – vis dar labai stiprus. Vietomis šiurkštus, kampuotas, bet ir linksmai, ir liūdnai apie labai įvairias žmogiškosios prigimties karteles. Apie ką? Andersono „Tau Zero“ variacija, bet „Keturiuose“ man – geresnė ir gilesnė kryptis. Maždaug – ką sužinai apie save, kai lieki visai vienas. Pabaiga – atvira interpretacijai, bet stipri. Tas atvejis, kai tikrai labai gaila, kad pavardės naujuose lietuvių fantastų tekstuose vėl nebesutinki.

Tomas Blažauskas – „Partizanas“

Lyg ir Strugackių įtaka, bet nukreipta visai kita linkme. Kartais iškyla klausimas, kokia. Turint omeny autoriaus gimimo metus, galėtų būti paralelė laikmečiui iki devyniasdešimtųjų. Bet jei ne, tai ką žn. Aprašymai geri, visą kūrinį tvyro fiziškai apčiuopiama įtampa, bet to „o kur tai veda“ norisi. Tema – ateivių invazija, saujelė išgyvenusiųjų… bajavykas bišq.

Mindaugas Šyvis – „Siaubinga iškyla arba per smėlį ir varines triūbas“

Prasidėjo kaip kosminis bajavykas (stipriai ne mano dalykas), pasisuko ne taip, kaip tikėjausi iš pradžių. Vidurys – labai įdomus ir keistas. Pabaiga – dalinai nuspėjama, bet gal todėl, kad kažkada labai seniai skaičiau. Labai gyva kalba.

Gediminas Kulikauskas – „Nenugalėtieji“

Vienas iš tų, kur įstrigo. Istorinis research‘as padarytas superiniai, tada negalėjau appreciatint, nes tiesiog neišmaniau konteksto (ir dabar ne, bet bent jau referencus atpažint eina, o jie – geri). Pasakojimas eklektiškas – istorija su siaubo ir paranormaliais elementais. Bet labai gražiai aprašyta. O pabaigos twistas – dabar jau nebe baisus (tada žiauriai buvo, košmarus sapnuodavau), o tragiškas su humoro prieskoniu. Alternatyvi istorija apie tai, kas būtų, jei LDK būtų nukariavę osmanai su totoriais.

Kestutis Zubka – „Karūna ir kraujas“

Pavadinimas galėtų būti kaip lenkų istorinio serialo. Istorija, deja, ne visai. Situacija įdomi – kas būtų, jei kuriam laikui į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto laikus nukeltum žmogų, ieškantį magijos knygos. Alternatyvi istorija ir galimos situacijos implikacijos veikė gerai. Kas ne – autoriaus noras demonstruoti tai istorines, tai hipių kultūros žinias vien demonstravimo dėlei ir ne vietoj integruoti maginės fantastikos elementai (ten, kur tikėtasi – nebuvo, o paskui random maginė scena). Ir dar „she boobily breasted down the stairs“. Erotika OK, bet kai ji savitikslė, meh.

Gintautas K. Ivanickas – „Nubrauk sapnus man nuo akių“

Labai romantiškas apsakymas. Vienos labai žinomos ir įtaką Vakarų literatūrai padariusios istorijos interpretacija. Kas patiko – labai vizualūs, grafiški aprašymai. Ir prizmė, per kurią istorija papasakota. Pradėta labai kriptiškai, bet nuo trečdalio-pusės apsakymo jau aišku, apie ką čia. Nuo tradicinio siužeto nukrypta minimaliai, žaista daugiau forma. Twistukas pabaigoj yra, bet jo kaip ir tikėjausi.

Diana Butkienė – „Dalia“

Šitą prisiminiau. Būtent dėl idėjos, skaitant tada man buvo „wow“. Dabar tokio stipraus įspūdžio nebuvo, gal dėl to, kad panašių temų per tiek metų teko matyti ir kitur. Trumpai – istorija apie moterį, kurią užkniso buitis.

Justinas Žilinskas – „Sėkmė apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones“

Cheat‘as iš mano pusės. Skaičiau ne tik tada, bet ir vėliau, jau knygą apie Gugį. Nu miela, gražiai parašyta – Gugio istorijas Žilinskas tai rašo gerai. Patiko labai gyva personažų kalba, jų ginčai. Tobuli Munamukio ir Munamukienės santykiai („maumulę“ net šeimoj nusiskolinom). Ir situacija gražiai sudėliota – labai linksmai ir šiltai apie iš tiesų liūdnus ir baisius dalykus. Kas kiek kliuvo – vietomis užsižaidžiama detalėmis ir gaila, kad lordas ir baronas į antrą apsakymo pusę kiek išsisemia.

Nigelis – „Kitoje veidrodžio pusėje“

Kai skaičiau tuo metu – visiškai neįvertinau. Tiesiog nepažinau kultūrinių referencų, o turbūt pusė šio kūrinio ir yra meistriškas žaidimas kalba, dialogais, kultūriniais referencais ir meta-referencais. Vienoj vietoj japonų net ne mitai ar legendos, o jų epai, ar tik ne Kurosawos filmų elementai, „Meistro ir Margaritos“, rusiško post-modernizmo elementai ir net Sapkowskio gaidelės. Taip kokybiškai parašyta, taip tekstas savo vietoje, dialogai, žaidimas (pseudo)filosofija. Galvojau, literatas išsidirbinėja. Pasižiūriu – nu ne, KTU baigęs. Pseudonimas toks vykęs, kad net pabandyt atkast, kas čia rašė, neina. Net kilo noras archyvines „Kauno dienas“ išsikast. Esu Nigelio tekstų ir kituose GLFuose mačiusi (ar tik ne jo tos varlytės?), bet daugiau – ne, arba ne šitu pseudonimu. O gaila, nes talentą turėjo.

Lina Darbutaitė – „Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašyta Pilkosios Sesers likimų knygoje“

Pamenu labai organišką, natūralų Old Norse skambesį. Vardai, mitai ir kitos detalės. N metų prieš „Skyrim“. Ir ilgesingą, graudžią, bet pakilią nuotaiką. Nu ir tikrai – visi kokybiškos dramos elementai vietoje. Šiaip norėjosi ilgesnio apsakymo – vietomis gal per daug kompaktuota, bet istorija graži.

Egidijus Šantaras, Andrius Tapinas – „Faršas ir Dziubelis prieš Lemties kardą“

O čia buvo nusivylimas. „Faršą ir Dziubelį“ prisiminiau kaip istoriją, kuri mane kadaise žvygdė iki ašarų. Bet arba kita dalis (berods, dvi buvo?), arba tada buvau tokia jauna, kad toks „in your face“ humoras man tiko ir patiko. Šita niekaip nėjo. Nu niekaip. Kas pralinksmino, tai iliustracijos.

Apibendrinant – jo. Šitą almanachą galima pasiimti ir nagrinėti tiek kaip Lietuvos fandomo istorinę medžiagą, tiek kaip Zeitgeist, tiek kaip pavyzdį jaunajam grafomanui. Šiaip – labai įdomu, kas liko už borto. Rašančių buvo tai daug. Almanachas – vienas.

Džiaugiuosi, kad kai kam jis tapo pradžia didesniems darbams. Liūdžiu, kad kai kas vis dėl to ties GLF ir sustojo. Bet kas žino, gal vieną dieną…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s