Critique of Criminal Reason

Michael Gregorio, „Critique of Criminal Reason“ , Faber and Faber, 2007

Sofiją lengva prigauti viršeliais, kuriuose žaidžiama baltos, raudonos ir juodos spalvų kombinacijomis. O jei dar uždėsi varną, t.y. vokišką/prūsišką erelį, įdomumas dvigubės. O jei dar kur prirašysi Karaliaučių…

Su Karaliaučiumi prigavo galutinai. Nu ir kaip ne – nors buvę Rytprūsiai prie pat mūsų, ką mes apie juos žinom? Klausimas ne retorinis. Karaliaučius – tai tarsi dingusi Atlantida. Buvęs mokslo, kultūros centras. Juk gi čia ilgai mokėsi mūsų krašto šviesuliai – čiūr jei ne mokslai šitam krašte, kaži kiek dar amžių būtume Mažvydo „Katekizmo“ laukę. O ir vėliau, gi iš kur kitur jei ne Karaliaučiaus prie caro, spaudos draudimo laikais, lietuvišką spaudą per sieną pyzdindavo? Kad ne tas miestas, kaži kaip dabar kalbėtume?

Kas mane kaip vaiką stebino, kad visada tas kraštas buvo tokia kaip ir juodoji skylė. Arba terra incognita. Teritorija žemėlapiuose kaip ir pažymėta, bet vis buvo justi, kad kažkas su ja negerai. Kaip tuose filmuose, kur tu žmones matai, o jie tavęs nepastebi. Žemė yra, bet kas joje – niekas nei kalba, nei žino, nei nori žinoti. O ir tai, kas žemėlapyje matyti – nenatūralu, ir tai net vaiko akimis matyti. Miestai ir kaimai dviem pavadinimais, bet ne tai, kad dviem permutacijomis – lietuviška ir rusiška, o kardinaliai skirtingais – žodžiai pavadinimuose nė pro kur nesutapo. Kas buvo -gradas, tai kaip ir aišku. Bet kas tas Kalinin..? Ir prie ko ten karaliai?

Kiek kažkada tėvų bandžiau klausti, ar jie ten buvę, ar matę tą Karaliaučių, abu iš peties įnirtingai mojo ranka: „Nėr ten ką žiūrėt! Viską ten nulygino, sugriovė… Visas tas kraštas – ten praktiškai viena karinė bazė!“ Gūžtelėjau pečiais. Nėr tai nėr. Bet vis kažkas prasimuša: tai kokiam istorijos vadovėlyje, tai straipsnyje, tai kokiam tekste. O Lenkijos Rytprūsiuose šis tas likę. Pavyzdžiui, kryžeivų pilys. Marienburgas. O mūsiškės tai ką, žaislinės. Kaip protėviai atsilaikė?

Vėliau, kai istorijos kiek pasimokiau, pradėjo aiškėti. Ir tai, kas aiškėjo, buvo baisu. Kažkokios prakeiktos ten žemės. Buvo viena kultūra, atėjo kiti, ją sudubasino, ką rado, viską ištrynė. Taip sėkmingai, kad nė pėdsakų apie prūsus neliko. Turint omeny pastarojo amžiaus istoriją, turbūt kažkas kryžeivas ir jų palikuonis dešimtimis kartų į priekį prakeikė, nes iš to didžiojo kultūringojo Karaliaučiaus irgi nieko, ničnieko nebeliko. Įsivaizduokit: tik perėjusi ketvirtį poezijos šimtmečio, gavau gyvenimo šoką – ilgametis kaimynas, kurį nuo mažens žinojau kaip Joną, pasirodo, joks ne Jonas… Johannas. Vilko vaikas.

Tai ko stebėtis, kad niekas nenori šnekėt?

Užtat kaip apsidžiaugiau radusi šią knygą. Ir dar kokią – istorinį detektyvą! Ir dar su kuo – su garsiausiu Apšvietos Rytprūsių lietuviu – Imanueliu Kantu! Per gerai, kad būtų tiesa.

Tam tikra prasme, taip ir nutiko.

Istorija maždaug tokia: XIX a. pradžia. Europą siaubia Napoleonas, o Karaliaučių – serijinis žudikas. Tyrimui paties karaliaus kvietimu atvyksta magistratas (ar kaip tai vadinti) Hanno Stifenniis. Stebėkis nesistebėjęs – pasirodo, magistrato niekas nelaukia. Paties miesto magistratą, kuris lig šiol ir vykdė tyrimą, trenkė apopleksija. Kareivių, rinkusių informaciją apie žudiko aukas raportai – skylėti, užuominų – beveik nerasta. Bendrumas tarp aukų rastas vienas – visų kūnai rasti klūpantys, įsirėmę kakta į sieną. Kas čia vyksta? Hanno darbas – tai išsiaiškinti. Tačiau kelią perbėginėja sąmokslininkai ir nekromantai, vienas po kito pradeda piltis lavonai, o į tyrimą ne tai kištis, ne tai jį kuruoti žmogus-legenda – Imanuelis Kantas.

Nors vardas – pseudonimas – vienas (Michael Gregorio), autorių du – vyras ir žmona – Michael G. Jacob ir Daniela De Gregorio. Detektyve tai atspindima tiek britiško humoro, tiek itališko „daug daug daug lavonų“. Jau anksčiau girdėjau, kad kai prie vienos knygos užpakaliais stumdosi du rašytojai, dažnu atveju gero nelauk. Nežinau, esu skaičiusi dviejų autorių rašytų knygų, kai kurios ir „Bagažnikėlyje“ kratosi, tačiau kol kas priežasčių skųstis neturėjau. Bet skaitant „Critique of Criminal Reason“ man vis tik patiko ne viskas.

Karaliaučiaus pilis ir tai, ką iš jos padarė sovietai

Labai daug tikėjausi iš istorinės dalies. Maždaug – na tai koks tas Karaliaučius? Aprašymų buvo, skaitydama tikrai dėl visa ko pasigooglinau ne kartą ir ne du. Daugiausiai koncentruojamasi į centrinio Karaliaučiaus – jo pilies/tvirtovės ir aplinkinių rajonų aprašymą. Jūra, Prieglius ir jo septyni ar devyni tiltai, turintys netgi savo matematinį uždavinį (minimas ir „Critique of Criminal Reason“). Šalta drėgna žiema, kaip ta, per lietuvišką atolydį. Pribuvėjos-prostitutės, 11-os (ar kiek) laivų talpos uostas, tabako krautuvėlės, kažkokie paslaptingi Pietistai. Kareiviai, artilerija, raupai. Žirgai ir karietos. Karo su Napoleonu nuojauta ir baimė. Reikalavimas išsilavinusiam žmogui per negaliu būti racionaliam, tačiau tuo pat metu domėtis visokiais spiritualistiniais paranormaliais reiškiniais. Šitai patiko. Kėlė tokį Vidurio Europos noir su istoriniais prieskoniukais pojūtį.

Priegliaus tiltai

Nepatiko, kad vietomis nebuvo aišku, kas autoriams svarbiau: istorija, detektyvas, ar kiekvienam – viena iš dviejų. Vietomis truputį užsižaista pasakojimais, skirtais grynai nupiešti vaizdą epochos neišmanančiam skaitytojui. Epochos neišmanau, bet šitai truputį erzino. Nedaug, vietomis, bet šito buvo. Erzino, kad vietomis išsiplėtus ties istoriniais aprašymais ar personažo apmąstymais, nukentėjo pati detektyvinė linija: pasakojimas iš pradžių vystėsi velniškai lėtai, tada, tarsi iš oro suvirto krūva lavonų ir virto tol, kol protagonistas nepastrigo vėl.

Labai erzino pagrindinis personažas. Aikštingas, vietomis vaikiškas, ne itin racionalus. Visiškai priešingas koncentruotiems skandinaviškiems noir kriminalistams, prie kurių esu pratusi. Personažo vaizdavimaisi, kaip jis tuoj užsiims Karaliaučiaus magistrato poziciją ir kaip čia jis tuoj privers visus jį gerbti arba semi-erotinis susirūpinimas įtariamąja erzino ir varė į neviltį. Gal ir nepatyręs tas magistratas, bet ir ne visai piemuo, galėtų elgtis profesionaliau. Čia jums ne Abercrombie! Paskui jau apsitupėjo, bet jo pusiau homoerotinis fanboyinimas Kanto atžvilgiu irgi grojo nervais. Čia ne manga – galėtų mažiau seilėtis, daugiau dirbti. Nebūčiau irzus, bet, manau, detektyviniui elementui atsiliepė.

Erzino ir Kanto atvaizdavimas. Prisipažinsiu, kad nelabai ką išmanau apie jo darbus, nors garsiąją citatą apie žvaigždes girdėjusi esu. Taip pat suprantu, kad istorikams turbūt ir įdomiau, ir lengviau žaisti mažiau žinomais personažo istorijos momentais. Čia Kantas vaizduojamas jau senučiukas, visai prieš savo mirtį. Toks kiek išprotėjęs genijus su senatviniais marazmais. Nesakau, galima ir taip. Bet erzino tai, kad kai nelabai žinai, ko tikėtis, sunku pajusti, kur žaidimas, o kur – istorinės detalės. Ir tai, kad visi personažai aplink jį šokinėjo ir dulkeles nupūtinėjo. Taip, šviesulys, amžiaus protas, bet jei vis tik protas, tai gal ne toks trapus, kad visiems jau reiktų tiek šokinėti?

Galiausiai erzino pačios detektyvinės linijos pateikimas. Iš pradžių nieko nevyksta. Tada vyksta tiek, kad vos spėk suktis. Raudonų silkučių daug, gal net per daug. Nors realybėj su tyrimais turbūt visaip būna. Paskui vienu metu dalykai pasidaro aiškūs skaitytojui, o personažas dar vėplinėja. Bet paprastai tai iš tyrėjų tikiuosi, kad jie bus už mane protingesni! Erzino, kad autoriai pasirinko bylą išspręsti deus ex machina būdu, palikdami neatsakytų klausimų skaitytojams. O paskui dar keliolika puslapių raišioja gretutines linijas. Nesakau, kad taip negalima. Bet ne mano stilius.

Žodžiu, tikėjausi viena, gavau kiek kita. Istorinis fonas patiko, bet kiek nusivyliau protagonistu ir detektyvine linija. Nežinau, gal kitiems skaitytojams kitaip. Bet ateity dar pagalvosiu, ar noriu apie Hanno nuotykius skaityti toliau. Nu gal. Vis tik Rytprūsiai. Bet pagalvosiu.

3/5 (+1 už Rytprūsius)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s