Už ką Sofija myli “Spotify” arba kaip iš naujo atrasti tai, ko niekada taip ir nepraradai („San ul Lim“*)

2011-ieji – 2012-ieji buvo atradimų metai.

Muziką, nepaisant to, kad nuo gimimo esu muzikaliai neįgali – nei klausos, nei balso, nei ritmo pojūčio – mėgau nuo mažens. Iš pradžių su tėčiu klausydavom kasetes – tas su plonom rudom juostelėm, vis ištraukomomis mago ir susukamomis nebent tik pieštuko pagalba. Ūgtelėjusi jau turėjau savo magiuką su radiju, tai kankindavau brolį tuomet madinga muzika, kartais perrašydavau senas kasetes. Vėliau radosi CD, DVD. Žiūrėdavau įvairius muzikinius klipus puspiratinėse hitų rinktinėse iš DVD nuomos punktų. Paklusniai Zeitgeistui, siųsdavausi muziką iš visokių įtartinų puslapių, laikydama čiūrikus, kad neparsiųsčiau ko daugiau. Tuomet diegdavau viską į plastiku smirdančius diskus, sudarydama savadarbes rinktines. Maždaug tuo pačiu metu atradau ir „Youtube“, dėl ko ilgainiui tėvams nukrapštyti visų besidalijamo kompo darėsi vis sunkiau. Tol, kol neišvažiavau mokytis į kitą miestą.

Naktinėdama ilgainiui atradau „Last.fm“. Kuo ši platforma buvo ypatinga? Užsiregistravę vartotojai galėdavo kurtis savo muzikos sąrašus, o mistiškieji algoritmai jiems toliau rekomenduodavo muziką pagal tai, kas jiems patinka. Kad mėgstu roką, žinojau visada – Bitlus visada mėgau, „Queen“ „Innuendo“ įrašus kasetėse cypinau nuo mažens, su tėvu paklausydavom ir „Deep Purple“. Tačiau šis puslapis man atvėrė tokius klodus… Psichodelika ir progresyvus rokas mane nešė ir nešė taip, kad maža nesirodė. Klausydavau nesustodama valandomis iki gilios nakties. Ir mėgaudavausi. Tačiau ilgainiui radosi problema. Paaiškėjo, kad atklausius iki tam tikro lygio, algoritmai turi mažai ką naujo pasiūlyti. Kilpos, sąrašai ėmė kartotis. Nori daugiau – eik, ieškok per albumus. O ką daryti, jei ten ne viskas patinka?

Pagalbos ieškoti išėjau į internetus. Pasisekė. Užtikau kažkokį roko gerbėjų ir forumą. Dvėstelėjęs jis buvo jau tada – visi komentarai bent poros metų senumo. Bet vaikyti tu mano… Ką aš jame radau.

Nežinau, kas buvo tas anoniminis lietuvis melomanas, bet dzieve dzievulėli, kokia aš jam dėkinga. Paties komentaro jau nebepamenu, tačiau jame buvo nuoroda į klipą „Youtube“. Gal net ir pats klipas. Toks ir klipas – statinė albumo viršelio nuotrauka. Kairėje – impresionistinė ryškiaspalvių gėlių puokštė, o dešinėje – kažkas korėjietiškais rutuliukais pagaliukais. Ir toks paršelio rūžavumo fonas. Gūžtelėjusi pečius paspaudžiau „play“.

Keli mėnesiai psichodelikos manęs neparuošė tam, ką išgirdau.

Maždaug pusė minutės vien tik bosinės gitaros ir būgnų, tada kelis kartus nusikosėja lead gitara. Ties keturiasdešimta sekunde ji pradeda šaižiai žviegti. Pakyla, nusileidžia ir pereina į kažkokią apsėstą aštrią, būgnelius draskančią melodiją. Gitara protarpiais stabtelna tarsi įkvėpti, sykis nuo sykio pasipurto, lyg prieš kažką protestuodama pasipiktina, tada vėl draskydamasi tęsia savo demonišką giesmę. Ir taip kokias tris minutes. Tada nutyla ir tarsi išsidūkusi tiesiog įsilieja į bendrą foną kažkur prie boso ir būgnų. Po dar dešimties sekundžių pasigirsta aksominis korėjietiškas vokalas, likusias tris minutes dainuojantis kažką šviesaus, pakilaus ir viltingo, pritariant tai pačiai bosinei gitarai, būgnams ir elektriniams vargonams.

„Kas… čia… buvo?“ – pamaniau tąsyk. Jaučiausi emociškai išdulkinta. Sutrikusi.

Papurčiau galvą ir pasileidau vėl. Demoniškame gitaros tampymesi buvo kažkas kabinančio. Garsas ėmė pamažu mane kerėti. Kai dainą pasileidau trečią kartą, supratau, kad viskas, nebegalėsiu jos atklausyt. Ir kad man jinai patinka – drąsiai lyginčiau ją su „Light my Fire“.

1978 m. hitas „내 마음에 주단을 깔고” („Laying Silks and Satin on My Heart“ arba „Spread Silk on My Heart“) ir buvo mano pirma pažintis su „자우림“ („San ul Lim“) – legendine korėjiečių muzikos grupe. Sakyčiau, tokia neprasta pažintis. Nežinau, ar yra kokia kita daina, kuri būtų mane taip netikėtai šokiravusi ir nurovusi stogą. Iš koto vertė ne tik muzika, bet ir pats tekstas – bent pagal tai, ką pusiau aklai, apgraibomis pavyko apčiuopti net per „Google Translate“. Labai poetiškas tekstas apie įsimylėjėlį, norintį pasveikinti savo mylimąją žvakės šviesa, ir, šiai žengiant gėlių takais, pasiversti drugeliu, nuskrisiančiu šiai prie širdies.

“San ul Lim” „내 마음에 주단을 깔고” („Laying Silks and Satin on My Heart“ arba „Spread Silk on My Heart“), Volume 2, 1978 m.)

Ir tai buvo ne vienintelė mane sukrėtusi „San ul Lim“ daina. Kai man buvo kokie keturiolika, apturėjau sunkų gripo atvejį. Kurį laiką gulėjau lovoje, gydytoja išrašė antibiotikų, kad negaučiau antrinių bakterinių infekcijų. Pasveikus dar kokią savaitę negalėjau eiti į mokyklą. Kai susirgau, buvo gūdus, šaltas, snieguotas vasaris. Tačiau kai jau pagaliau išėjau į lauką, buvo šilta kovo pradžia. Sniegai buvo nutirpę ir išdžiūvę, per žiemą nurudusi žolė jau ruošėsi sužaliuoti, švietė saulė ir pūtė šiltas, šviežias pavasario vėjelis. Įsivaizduokit:이 기쁨 (“This Joy” arba “This Happiness”) po šiai dienai – vienintelė daina, perteikusi tą išsilaisvinimo ir beprotiško pasigėrėjimo pasauliu jausmą, kurį jutau pirmąsyk po ligos išėjusi iš namų. Maža to, prie gražaus elektroninių vargonų darbo, vėl fantastiškai čirškia ir čiulba gitara.

Apie ką ši daina? Apie širdyje ir nakties danguje bepražystančią metaforinę gėlelę. Lyrinis subjektas jaučiasi lyg žvaigždę sugavęs…

Fantastika!

“San ul Lim” „이 기쁨” (“This Joy” arba “This Happiness” ), Volume 2, 1978 m.

Ir čia tik dvi dainos iš antro albumo! Kaip galima numanyti, labai apsidžiaugiau „Youtube“ aptikusi ir daugiau jų dainų. Vis iš to paties rūžavo „Volume 2“ albumo. Tačiau ne vien jas. Naršant toliau, vienas po kito ėmė dygti statiški geltoni klipukai su pirmojo – „Volume 1“ – ir žali – „Volume 3“ – video. Labai tvarkinga, labai aišku. Nežinau, ar labai rytietiška, bet, mano žiniomis, per savo ilgametę karjerą, „San ul Lim“ išleido trylika albumų, kuriuos visus labai tvarkingai sunumeravo nuo 1 iki 13. Ir sąžiningai laikėsi to paties vizualinio sprendimo: vienas viršelis, vienas paveikslas, viena spalva. Ilgą laiką maniau, kad kad albumai be pavadinimų, tačiau neseniai išsiaiškinau, kad tai – netiesa (su sąlyga, kad Wikipedia nemeluoja :))

Labai norėčiau įvardinti „San ul Lim“ kaip psichodelinio roko grupę, tačiau nežinau, ar tai būtų teisinga. Per ilgus savo karjeros dešimtmečius „San ul Lim“ ne kartą keitė skambesį, prisiderindami prie laikmečio dvasios. Jei kai kurios ilgametės grupės, gal iš įpročio, gal bijodami prarasti klausytojus, užstringa ant vieno kurpaliaus, „San ul Lim“ nevengė eksperimentuoti.

“San ul Lim”„모래시계” (“Daytime Hourglass”), Volume 5, 1979 m.

Jei „Volume 3“ dar buvo stipriai psichodelinis – „내 마음은 황무지“ („My Heart is a Wasteland“  arba „My Soul is a Wasteland“), riaumojamas kreizovu balsu, o „그대는 이미 나“ („You Are Already Me“ arba „You Are Already I“) – ilgiu, jei ne muzika prilygstantis legendinei „In-A-Gadda-Da-Vidda“ – toliau stipriai rovė stogą, vėlesni albumai buvo jau kiek kitokie. „모래시계” (“Daytime Hourglass”), nepaisant vos poros metų skirtumo tarp penkto ir ankstesnių albumų, dingus elektroniniams vargonams, jau nešė stipriu disko vaibeliu. 1980 m. albumas – šeštasis – dar kitoks: „못 잊어“ („Unforgettable“) randasi fleita ir klavišiniai (ne vargonai). Ir nepaisant stiliaus pokyčių, jų muzika vis tiek kažkokia magiška. „이 노래가 끝나기 전에“ („Before This Song Ends“) grįžta elektriniai vargonai, tačiau gaidelės daugiau gal progresyvaus roko. Daina tiesiog spinduliuoja kažkokį už širdies griebiantį liūdesį ir nostalgiją (daina apie išsiskyrimą), tuo pačiu metu sukelia kažkokį skrydžio, svaigulio pojūtį, tarsi žemė slystų iš po kojų ar tuoj kur išskrisi. Ir tam kalbos žinių nereikia – „San ul Lim“ muzika kalba pati už save.

“San ul Lim”, „이 노래가 끝나기 전에“ („Before This Song Ends“), Volume 6, 1980 m.

Kokių įtakų pajutau „San ul Lim“ muzikoje? Vietomis man jie pasirodė panašūs į „The Animals“, vietomis į „Pink Floyd“ ar „The Doors“. Tačiau daugiausiai jie skamba labai unikaliai. Ir ne vien dėl to, kad dainuoja korėjietiškai.

Muzika – muzika, bet kas tie „San ul Lim“?

Kai 2012 m. ieškojau informacijos apie „San ul Lim“, jos radau mažais trupinėliais, pabarstytos labai šykščiai. Vakaruose jie niekam, išskyrus kelis pamišusius muzikos maniakus, nebuvo įdomūs. Gal būtų buvę – per dešimt metų radosi ir jų Wikipedios puslapis – bet tuomet informacijos daugiausiai buvo korėjiečių kalba, kurią vakaruose moka retas.

Ką man pavyko išsiaiškinti, tada ir dabar?

Maždaug 1976 m. trys broliai studentai – Kim Chan-wan (김창완), Kim Chang-hoon (김창훈) ir Kim Chang-ik (김창익) subūrė muzikos grupę norėdami dalyvauti muzikos konkurse. Konkursas akivaizdžiai paėjo, ir dargi taip, kad grupė 1977 m. išleido pirmą savo albumą. Iš pradžių albumus leido beveik kasmet, vėliau, nuo 1984 m., kas keletą metų iki pat 1997 m. Derėtų paminėti, kad grupėje grojo ne tik broliai Kim, bet ir sesuo – Kim Nan Suk [1]. Nors būtent jos darbas klavišais uždėjo tokį ypatingą vaibelį, deja, jos indėlis ne visada įvardijamas [2]. Galimai dėl tam tikros kultūrinės specifikos moterų atžvilgiu Korėjoje, tačiau informacijos šiuo klausimu nedaug. Žinoma, kad broliai ilgainiui persikėlė į Kanadą ir JAV, dėl ko jų albumų leidimas kiek sulėtėjo, broliams susirenkant bemaž tik koncertams ar albumų įrašymui [3]. Kai kurie šaltiniai teigia, kad du broliai iš muzikos industrijos pasitraukė dar 1980-aisiais [1, 4]. Nors frontą palaikė beveik vien vyriausiasis brolis – Kim Chan-wan, grupė oficialiai egzistavo iki 2008 m., kuomet nelaimingo atsitikimo metu žuvo grupės būgninkas Kim Chang-ik [4, 5].

Tai… ir dabar žinome ne tiek daug. Daugiausiai apie tai – kas jie, bet beveik nieko apie tai, kuo jie sekė, ir kodėl jų muzika tokia eksperimentinė. Nebent jūs – korėjiečių kalbos žinovas. Jei taip – padarykite pasauliui paslaugą – padėkite rasti daugiau informacijos.

O tai už ką Sofija myli „Spotify“?

2012 m. „San ul Lim“ muzika buvo prieinama beveik vien tik „Youtube“. Ir tik pirmi trys albumai plius po kelias dainas iš kitų. Tuo, pagal galimybes, ir pasinaudojau. Suklausiau viską, ką radau, bet ne viską, ką jie įrašė. Ir gerai, nes po kelių metų tie įrašai, kurių su džiaugsmu klausydavau valandų valandas, kažkur dingo. Gal po eilinių „Youtube“ atnaujinimų kažkas kažko neatnaujino. Gal kažkas regioninių susitarimų dėl autorinių teisių etc. etc. neperdavė – dabar tuos įrašus radau vėl, tačiau kokiais 2015-2016 m. buvo liūdna. Tiek liūdna, kad teko du CD („Volume 1“ ir „Volume 2“) siųstis iš Japonijos. Deja, per kraustymusis teko diskus palikti vietinėj labdaros krautuvėlėj. Tikiuosi, kad padariau gerą darbą ir kad koks nors eklektiškas melomanas apsidžiaugė atradimu.

Užtat kokį džiaugsmą patyriau prieš kelias dienas ant durniaus suvedusi grupės pavadinimą „Spotify“ paieškos laukelyje… Visi trylika albumų, nuo A iki Ž! Kaip sakiau – 이 기쁨!

Ką rekomenduoju – pabandykit paklausyti. Nuorodas įkėliau viršuj, o čia – dar viena: į „San ul Lim“ „Spotify“ profilį. Rekomenduoju pabandyti žudikę “Laying Silks and Satin on My Heart” . Kad jums patiks – nepažadu. Tačiau jei pabandysit – galit atrasti visiškai naują pasaulį.

Šita grupė verta didesnio žinomumo.

*Lotyniškais rašmenimis grupės pavadinimas kartais užrašoma kaip „Sanulrim“, „Sanullim“ ar net „Sanwoollim“, angliškai verčiama kaip „Mountain Echo“. Pasirinkau variantą „San ul Lim“, nes tai buvo pirmas variantas, su kuriuo teko susipažinti.


Daugiau informacijos rasite čia:

1 – https://www.last.fm/music/San+Ul+Lim/+wiki

2 – https://www.discogs.com/artist/837993-San-Ul-Lim

3 – https://www.nts.live/artists/10259-san-ul-lim

4 – https://rateyourmusic.com/artist/%EC%82%B0%EC%9A%B8%EB%A6%BC

5 – https://en.wikipedia.org/wiki/Sanulrim

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s