Su „Dune“ man gavosi kažkaip keistai. Paauglystėj – prasileidau. Gal tėvas jau „Eridano“ nebepirko?
Nu kažkaip taip.
Praėjusiais metais visgi susigundžiau – kažkas internetuose paleido naujojo „Dune“ filmo trailer‘į, kuris mane sumasino. Nerealiai. Žinojau, kad knyga išėjo krakosmečiu, tačiau viskas atrodė taip šiuolaikiškai, kad net žagtelėjau. Atrodė, kad ne vien dėl to, kad pastatymas naujas.
Gimtadienio proga ir pasidovanojau.
Labai laukiau, labai ruošiausi, bet, va, Sandersonas kelią perbėgo, o „Dune“ nugulė mano tsundoku skrynioj.
Vis tik iš akiračio ji nedingo. Knygos penkiasdešimtmečio proga, „Dune“ ėmė perleidinėti kas netingi. O dar ir minėtas filmas naują maniją pakurstė. Bet kai jau vieną dieną tėvas parašė – „Žinai, vaike, ką nusipirkau? Ogi „Kopą!“ (pasirodo, filmą matęs, bet neskaitė) – nebeliko kur man trauktis.
Deja, priešingai savo norams, skaičiau ilgai ir sunkiai. Viena vertus, darbai apniko. Kita vertus, ši knyga buvo viskas, kas tik nori, bet ne tai, ko tikėjausi.
Taip taip, žinau. Smėlis-dykumos, šaudo gaudo, vamzdeliai nosyje, kažkoks ne tai melanžas, ne tai prieskonis, kurio visiems kažkodėl labai reikia, kirmėliukai, dar Lynch‘o filmas („Vaike, ar žiūrėjai?“) ir kažkodėl – zjbs! – visi labai kvaišta.
Va čia ir buvo mano klaida. Šita knyga yra labai rimta, koncentruota, kompleksinė. Labai norint, galima skaityti ir chi chi cha cha – šaudo gaudo yra. Bet čia tik viršūnėlės. Jei nusiteiksit skaitydami dirbti ir galvoti, iš šitos knygos gausite nepalyginamai daugiau.
Kas geriausia: kaip ir įtariau, nors ji ir sena, bet nepasenusi. Tikėjausi, kad tuo laikmečiu (1965? m.) parašyta knyga bus naivi, šviesi, perdėm optimistiška. Žinot ką? Nė velnio. Herberto „Dune“ filosofiška, dažnai tamsoka ir niūri. Nu bet ir labai įdomi. Dramos pagal klasikinius tropus ten irgi – da velnia.
Visų pirma, čia labai kokybiška bio-fantastika. Ne iš tų, kad sugalvojau random dekoraciją, papiešiau, ir tegul būna, bet ta rimta, gerai apgalvota: realistiškas, organiškas alternatyvaus pasaulio modelis, paremtas tikrai mūsų pasaulio elementais. Jeigu planetoje beveik nebūtų vandens, kokia joje būtų gyvybė? Kaip joje įsipaišytų žmonės? Kokie jie turėtų būti, kad joje išgyventų? Kaip tai paveiktų jų mąstyseną? Taip padaryta labai realistiškai ir įtikimai. Net ir tie elementai, kurie, mano nuomone, Žemėje tikrai būtų neįmanomi (kai kurių konceptų Achilo kulnas – 1) neatsižvelgta į tai, koks analogas, ekstrapoliuojant Žemės gyvybės modelius, pakeistų vandenį tokio dydžio organizme; 2) kaip tokio dydžio organizmai nesutraiškomi savo pačių masės?), skaitosi ir kažkaip tikisi. Maža to, dar gąsdina. Ir žinot, kas pramuša? Herberto vaizduojamas „Dune“ – iš principo, uždara, sustainable sistema, kurioje recyclinimas (tiek pačioj vaizduojamo pasaulio gamtoj, tiek jame gyvenančių žmonių kultūroj) įgyja kažkokią kitą prasmę. Įdomu, kaip vertintų šiuolaikiniai ekologai, bet aš tai wow‘telėjau.
Antra, čia tiek antropologinės, socialinės filosofijos. Tokios gilios. Gamtinės aplinkos įtaka visuomenės formavimuisi ir funkcionavimui. Bendruomenės narių socialinėms rolėms. Apskritai, bendruomenės pasaulėžiūrai, kultūrai. Elementariausių kasdienių dalykų svarbai. Gyvybės svarbai. Tikėjimui. Kas yra socialinė atsakomybė. Kas yra visuomeniškai orietuotas mąstymas. Kokiomis sąlygomis randasi meritokratija. Religijos rolė bendruomenėje. Religijos panaudojimas socialinės inžinerijos tikslais. Šeima, kaip socialinis konstruktas, ir jos rolė bendruomenėje, santvarkoje, kultūroje, asmenybės formavimesi. Kultūrų susidūrimas. Kultūrų pažinimas. Apskritai, Herberto dykumos kultūra man taip pramušė. Kažkuo priminė „Baltąją dykumų saulę“: „Rytai – subtilus dalykas…“
Trečia: septintajam dešimtmetčiui būdinga eksperimentinė psichodelinė-psichoanalitinė filosofija. Jei ką, nuorodą į „Jefferson Airplane“ dainą, išėjusią 1967 m., įdėjau kaip referencą į laikmetį, kuriuo rašyta ši knyga – net jei pati daina referuoja į kitą, gerokai ankstesnę ir irgi stipriai filosofišką knygą, „Dune“ persmelkęs zeitgeistas – iš principo toks. Aplinkos ir prigimties sąveika. Eksperimentinis neuroprogramavimas. Sąmonės ir kūno sąryšis. Ar tu gali pritaikyti psichoaktyvias medžiagas viršyti natūralioms žmogaus smegenų galioms? Ar tu gali šitokiu būdu išlaisvinti Nyčės antžmogį? Kur tai galėtų nuvesti? O jei dar įtrupintum eugenikos? Ne tos, kuri į socialinį darvinizmą tiesiai vestų (nors gaidelių vietomis galima aptikti), o kažko panašaus į tai, kaip sodininkai ar daržininkai išveda naujas augalų veisles. Jaučiu, kad būtent kai kurie laikmečio įtakoti psichodeliniai knygos elementai varė mano tėvą iš proto (jei ką, jų nedaug, mano požiūriu, jei skaitai įsigilinęs ir suprasdamas laikmečio kontekstą, viskas labai make‘ina sense ir kaip tik labai wow). Bet su senu velnėnu, mano knygų sabutilniku, dar apsišpaguosim 🙂
Ketvirta: sci-fi ir feodalinės santvarkos (ar apskritai viduramžių buities detalių), tradiciškai būdingos fantasy, miksiukas. Planetos, kaip lenai ar feodai. Vasalinė santvarka su kosminiais laivais. Gladiatorių kovos. Kindžalai (taip, ten actually toks žodis ir pavartotas) su kažkokiais ne tai elektromagnetiniais, ne tai kokiais skydais, atominiais ginklais (nu šitie tai tikrai Zeitgeist). Nu ką galiu pasakyt. Su visa pagarba. Eina „Žvaigždžių karai“ šikt. Ir tai sakau, kelis kartus su džiaugsmu peržiūrėjusi filmus ir dar perskaičiusi Lucas‘o knygas/scriptus.
Bet žinot, kas užmušė? Visa šitai padaryta taip integruotai, taip organiškai, taip viena iš kito išplaukiančiai, kad jau pusę vakaro negaliu atsigauti ir dar kurį laiką negalėsiu kažko kito skaityti. Suprantu, kad knyga įkvėpta laikmečio, kuriuo rašyta knyga, bet net ir tuo pačiu laikmečiu išėjusi, „Dune“ turėjo būti tokia bomba… Čia ir dabar yra ką galvoti. Apie kai kuriuos aspektus dabar netgi labiau nei tada…
O pabaiga… Nesitikėjau. Ne pačių rezultatų, o tokio tamsoko emocinio twisto. Nors šiaip turėjau tikėtis.
Va čia man buvo geras finalas. Įspūdis liks.
Kas dar buvo įdomu – galimos įtakos. Kad šita knyga darė įtaką turbūt visiems, kas ją skaitė ir po to rašė, visiškai tikiu. Britų leidimas mini „Žvaigždžių karus“ ir „Matricą“ (kiek girdėjau, LT leidimas irgi), bet pasirodė įdomu dėl kitų, čia neminėtų (šiti pasirodė įtakoti kosmetiškai, o „Neuromancer“ ir „Ender‘s Game“ neskaičiau). Viena tokia akivaizdi – ASOIF. Nu tikrai, vienareikšmiškai. Tik ten, palyginus su „Dune“, vien žaidimas forma, o dugnų praktiškai nėr. O va tas trečias punktas, būtent per selektyvų poravimą, eugeniką ir viršžmogiškas galimybes, nieko neprimena? Pavyzdžiui, per Avallacho užuominas, Jen prisiminimus apie burtininkių nešvarius darbelius, liečančius vienos giminės medį, pasibjaurėtinus Emyro ketinimus? Duočiau geležinį skriblių prišikt, kad Sapkowskis „Dune“ ir skaitė, ir jam įtaką padarė.
Bet ar visai viskas man patiko?
Atsimenat, kaip inkščiau tik perskaičiusi pirmą „The Way of Kings“ dalį? Kad pasaulis rovė stogą, nu bet to pasaulio kultūra tai kniso ir kniso taip, kad maža nebuvo? Kad skaitytoją iš pat pradžių tiesiog užpila įvykiais ir intensyviu worldbuildinimu? Kad kažkuriuo metu net mesti norėjau? Va taip man iš pradžių buvo ir su „Dune“. Grynai. Tik mesti noras kilo anksčiau ir periodiškai rasdavosi dažniau.
Jau nuo pirmo skyriaus skaitytojas užverčiamas sunkia filosofija. Nu blia, rimtai, aš nesitikėjau, kad scena su gom jabbar ir svarstymu, kas yra žmogaus prigimtis, ištiks pačiame pirmame skyriuje. Maža to, tai lydi visokie nežinomi terminai (taip, yra skyrelis pabaigoj, bet iš pradžių vis tiek užrašus dariausi, kas labai lėtino skaitymą). Kai paaiškėja, kad dalis jų nežinomi ir patiems personažams, net kvėptelni „A, tai čia viskas OK“. Sandersonas tai bent su filosofija luktelna. Nu bet jo ir akcentai kiek kiti. Ir apskritai, jis lengvesnis. Nors worldbuildinimo prasme paralelių matau, kad ir kokie skirtingi elementai ar fokuso taškai.
Situaciją apsunkina ir tai, kad Herbertas nestabdo, ir jau tuose pačiuose pirmuose skyriuose primeta tikrąja tų žodžių prasme tarpgalaktinių intrigų. Kilmingųjų šeimų stumdymaisi užpakaliais dėl irgi ta prasme kosminių pinigų. Kažkokios neaiškios į pinigų darymą orientuotos kompanijos. Nekonstitucinė monarchija, bet ir ne absoliutizmas, nes atsvaros mechanizmai monarchui yra. Kapitalistinė? Shareholderinė monarchija? Paslaptingos įstaigos, vedančios kilmingųjų selektyvią atranką neaiškiais tikslais… Visa šitai buvo antra priežastis, kodėl dariausi užrašus – man jau nuo pirmų skyrių sukosi galva. Tos detalės paskui išlenda, jas reikia sekti. Žodžiu, su Herbertu man learning curve buvo gan stati, nors jo worldbuildinimu ir vaizduojamomis santvarkomis ir kultūromis ilgainiui susižavėjau. Bet kol prasilaužiau, teko praskaityti maždaug iki pirmo trečdalio pabaigos ir man tai ėjosi lėtai. Sandersonas įsibėgėja ne tokiu stačiu šlaitu. Paskui, kai jau prasilauži, atsitraukti sunku. Bet iki tol…
Tai, kad Herberto vaizduojamas pasaulis – iš esmės šaltas ir atstumtinas, įsivažiuoti nepadėjo. Jei Sandersono Rosharas sunki vieta gyventi tiek dėl gamtos, tiek dėl santvarkos, istoriją gelbsti šilti ir susitapatintini personažai bei jų vidaus virsmai. Ir jautrūs aprašymai. Herberto visatoje gyventi tiesiog baisu. Intrigos, pasikėsinimai, išdavystės, amžina paranoja, kad kažkas pasikėsins į gyvybę. O Arrakį – Kopą – net patys personažai, išskyrus Fremenus, įvardija kaip pragarą. Bent kol prie jo pripranti. Patys personažai iš pradžių pasirodo labai šalti. Iš pradžių maniau, kad čia dėl jo rašymo stiliaus. Paskui pagalvojau, kad gal jo stilius priderintas prie pasaulio? Negaliu sakyti, kad jis neskiria dėmesio personažų vidiniam pasauliui ar apmąstymams. Tiesiog Herberto pasaulis toks priešiškas, kad personažams jų jausmai dažniausiai ne prioritetas ir jie juos slopina kaip begalėdami valios pastangomis. Tiesiog jei nori ten išgyventi, svarbiausia – protas, taktika, strategija, racionalizacija, išskaičiavimas. Ir tai atsispindi personažų mąstysenoje, net užimamose rolėse. Bet ilgainiui prasimuša – ne visada tokie tie personažai šalti. Nors Paul‘as mane gąsdino iki pačios pabaigos. Bet jo tokia ir rolė / dalia. Tiek, kad man, kaip ypač jausmingam žmogui, šitai priimti buvo sunkoka.
Galų gale ir Herberto stilius – labai koncentruotas. Nors tai leido į vieną knygą organiškai šitiek visko pritrombuoti, kartais vargdavau bandydama įsijausti į kai kurias scenas ar sekti siužeto posūkius. Manau atsiliepė ir tam, kad vietomis man personažus išjausti buvo sunku.
Apgaulinga čia knyga. Pradėjusi skaityti tikėjausi kažkokio tarpgalaktinio pasitaškymo. Bet ne rimtos socialinės ar ekologinės filosofijos. Kai pajutau, iš kur čia vėjas, susidomėjau, bet vis tik nesitikėjau, kad man patiks, ypač dėl stiliaus ir personažų vaizdavimo.
Bet patiko. Tiek dėl worldbuildinimo, tiek dėl daugybinių dugnų, tiek dėl siužeto, tiek dėl laikmečio dvasios atspindžių.
Įdomu, koks buvo pats tas Herbertas.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 