The Dig

„The Dig“ , 2021 m.

Kartais norisi pasižiūrėti kažką lėto ir ramaus. Kaip tik prieš kurį laiką vėplinėjau „Netflix“ ir mano akis užkliuvo už „The Dig“. Trailer‘is (įspūdžiais) žadėjo, kad filmas bus „labai angliškas“, kad bus istorijos, galbūt net daug, paslaptingų atradimų ir dramos (bet ne pigios ir seilėtos!). Ir dargi kostiuminis, su dviračiais, skrybliais, kepėmis ir velvetinėmis kelnėmis. O ir paslaptį žadėjo – kaip tik žmonėms, neišmanantiems Britanijos istorijos, tačiau norintiems kažkiek apsišviesti.

Tai ir pasižiūrėjau.

Iš pradžių užmušė akcentas. Toks tirštas suffolkietiškas akcentas, žiūrint pačią pirmą sceną net titrus pasijungiau, kol ausis pripras. Priprato, ir gan greit. Tačiau poroj vietų vis tiek teko įsitempti. Kas žinojo, kad Fiennes‘as – pats iš Suffolk‘o? O dar vaidina vietinį krašto muziejaus archeologą, iš gimtosios grafystės dirvožemio savybių galinčio nujausti, kas jame slypi. Nors ir ne visai mėgėją, tačiau nepripažįstamą tuometinio oksbridžinio archeologijos elito. Nes ką gi reiškia kažkokio kaimo jurgio pašaukimas ir darbas nuo dūšios be oficialaus laipsnio ar kelių? Ir šitai – vienas jei ne leit-, tai ryškesnių motyvų filme. Visgi socialinės klasės Anglijoje, net ir šią dieną, ne visai mitas. O filmas tai apie 1939-uosius…

Patiko vizualinis pateikimas. Vaizdai, jei kada teko pėdinti kurios grafystės laukais – labai angliški. Plačios, vandeningos estuarijos, pievos, retai išsidėstę, bet apytankiai miškeliai, nuošalūs civilizuoto Britanijos kaimo dvarai, žvyrkeliai ir gyvatvorės, žavios kalvelės. Ta iš pirmo žvilgsnio nuobodi idilė, po kuria slypi šimtmečiai, tūkstantmečiai kažkokio vyksmo. Įspūdį sustiprina naudojamas rusvai žalvas filtras – vos vos, kad tik prieskonis būtų. Ne tai istorijos, ne tai žemės. Kaip senose nuotraukose. Nes Britanijoj, kaip šaly, tūkstantį metų niekeno, išskyrus juos pačius, nejudintoj, kiekviename paprastame kaime slypi kažkas ypatinga. Kur spjausi, ten istorija. Ir jie tuo didžiuojasi.

Kadangi čia ne tas filmas, kur labai kažkas įvyks (gerai, meluoju, draminių elementų siužetui pagyvinti yra, o nežinant šios istorijos, žadėtoji paslaptis, nors ir atsiveria labai greitai, gan nustebina ir atveria smalsumo skrynią – visą dieną iš Wikipedios neišlindau!), filmas gaunasi kaip tam tikras laikmečio pjūvis. Visuomenė, santvarka, žmonių tarpusavio santykiai, jų dinamika. O fone dar ir artėjantis, o vėliau ir prasidedantis Antrasis pasaulinis karas.

Kažkiek Ishigur‘iška. Visi kažko laukia. Kas – gyvenimo atradimo, kas šlovės, kas meilės, kas mirties, kas karo tarnybos. Visi lūkesčiai – žaibiškai katalizuojami didžiojo paslaptingojo atradimo staigiai pakimba ore, tampa matomi plika akimi, tačiau niekas apie tai nešneka. Ne tai, kad galėtum, net jei ir norėtum. Tiesiog dar anksti. Laikmetis ne tas. Egzistuoja socialinės ribos, reikia „laikyti veidą“. Bet gyventi tai reikia, tad lieka tik sekti principu keep calm & carry on. Tai ir neša kiekvienas tuos savo lūkesčius kaip sugebėdamas.

Aišku, istorija beletrizuota (pasirodo, apie šitai ir knyga parašyta buvo, bet, kaip suprantu, ne visai dokumentinė-biografinė). Kažkas pripiešta. Kažkas pasaldinta. Kažkas specialiai paryškinta ar adaptuota XXI a. žiūrovo akiai. Galbūt ne visai istoriškai tikslu. Bet žiūrisi.

Filmas daugiau gal britiškai rinkai. Akivaizdžiai, norisi jiems kažkuo šiuo sunkiu metu kažkuo išsiskirti ir didžiuotis. Bet, kita vertus, yra ir kuo.

Patiko. Labiausiai dėl to, kad išjudino vaizduotės klodus. O man taip ne dažnai būna.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s