Šiaip serialų vengiu. Nes kai užlipu, tai kaip ant kamščio. Bet kartais koks vienas kitas prasprūsta 🙂 Tačiau Netflix‘o „Sweet Tooth“ nelabai reikėjo ir sprūsti – parodę trailer‘į apie labai labai mielo vaiko su ragučiais odisėją per pasakiškus peizažus išsyk patriggerino patelišką „awww“ instinktą. Taip, jau jaučiu artėjant šakes bei fakelus ir girdžiu rėkiant, kad čia – (gal jau net ne) borderline seksizmas. Ne visai. Šiame seriale Netflix‘as begėdiškai, nė kiek neraudonuodami naudoja vaikų personažus ir visus susijusius „awww“, „aš irgi mama/tėtis“, „o atsimeni, kai vaikas/kai mes vaikystėje“ mygtukus. Tačiau, kai nagrinėjamos temos labai rimtos, netgi skaudžios, kažkaip ne tiek pikta, net jei ir netobulai atskleistos. Pyktis kyla daugiausiai dėl kitų priežasčių. Bet apie viską nuo pradžių.
Įspūdžio perteikimui – man čia buvo toks nunetflixintas mixas iš Walt Disney „Bambi“, Cormac McCarthy „The Road“ (disclaimeris: ne iki galo skaičiau), Stephen King „The Shining“ ir „A Plague Tale: Innocence“.
O tai apie ką jis, be to, kad kalbama apie nepaprasto vaiko nepaprastą kelionę?
Prasideda gan generine postapokaliptika. Bet su priedais. Žemę nuniokojo neaiškus virusas. Išmirė didžioji dauguma gyventojų. Maža to, tuo pačiu metu kyla lygiagreti pandemija – vienas po kito gimsta hibridai – vaikai su įvairių gyvulėlių bruožais (plg. „Negerk iš pėdutės, avinėliu pavirsi“). Sutapimas? Baikit, išgyvenusieji apokalipsę taip nemano. Tad galima tikėtis, kad veiksmą perkėlus dešimtmetį į ateitį, siužetas savaime varysis.
Pasakojama per kelių veikėjų perspektyvas.
Pati pagrindinė – Gus: mažo berniuko su elnio bruožais. Augdamas miške vienas su tėčiu berniukas džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tai parodoma šiltai ir gražiai, tačiau ir kiek užsaldintai. Tačiau vieną dieną pasaulis šiurkščiai įsiveržia į berniuko gyvenimą, sugriauna idilę ir priverčia nusižengti tėčio prisakymui: niekada neišeiti už tvoros, juosiančios mišką. Kaip tai įvyksta, ką atranda berniukas ir kas dedasi toliau – žiūrėkite patys.
Lygiagrečiai klostosi ir kita istorija. Buvęs gydytojas Singh su žmona šiame pasaulyje gyventų patogiai, beveik ir normaliai, jei ne tai, kad jo žmona serga. Aišku, kuo daugiau, jei ne to paties viruso sukelta liga. Nors vyras žmoną labai saugo ir ji šitiek išgyvena vien jo pastangų dėka, gyventi normaliai kaimynystėje, veikiančioje Ku Klux Klano principais, darosi vis sunkiau.
Pati paskutinė linija – Aimee. Kadaise gyvenusi kaip drovi psichoterapeutė(?), Aimee dabar – vieniša motina, auginanti pamestinukę hibridę. Viskas būtų gerai, jei ne tai, kad pasaulis, švelniai tariant, hibridų nemėgsta. Mamai ir dukrai iškyla pavojus.
Kaip ir galima tikėtis, ilgainiui šios visos linijos turi persipinti. Iki to atvedama gražiai, kaip tokio tipo serialui, gan logiškai ir tvarkingai. Perpinama, bet nesupinama į viena; antram ir kitiems sezonams paliekama apsčiai gijų kad būtų ir noro, ir ką žiūrėti.
Temų, ir tų didžiųjų, universaliųjų, seriale apstu. Vaikystė, kas jai nutinka vaikui augant. Meilė, šeimos tarpusavio santykiai. Kas yra šeima (galima žiūrėti ir šiaip, ir per dabartinius užaštrinimus). Nature vs nurture. Įvairovė, kitoniškumas, kitokių žmonių priėmimas. Kas daro žmogų žmogumi. Kas daro žmogų gyvuliu. Iki kiek galima pateisinti savisaugos instinktus. Biomedicininė atsakomybė, bioetika.
Būtent dėl kontrasto tarp šitų temų (jos tikrai gilios ir sunkios) ir to, kaip jos pateikiamos (per naivias vaiko akis), buvo sunku suprasti, į kokią auditoriją taikoma. Vaikams, nors ir dažnai jie už kai kuriuos suaugusius protingesni, siūlyčiau nedrąsiai, atsižvelgiant į kiekvieno brandą. Nes nuo sezono vidurio ir į pabaigą tai baisoka darosi (nebent žiūri negalvodamas, grynai pramogai/atsipalaidavimui). Kita vertus, kaip suaugusiems, tai vietomis užsaldinta, vietomis uždramatizuota (ten, kur Big Man į traukinį šoka, juokiausi balsu, nors ten dramatinis momentas, bet taip pateikta…), vietomis situacijos užtemptos (poroj vietų susikeikiau, nes ffs, jau net ir man akivaizdu buvo, kad situacijoj praktiškai įmanoma viena išeitis, o jie ten agonizuoja – daryt X, ar ne). Neatrodo labai ir paaugliams, nors tam tikros temos (paaugliai vs suaugusieji) turėtų jiems būti gan artimos. Tai toks kaip ir šeimai su paaugusiais vaikais? Arba sentimentaliems žmonėms, kurie nenori per daug tamsos, tokia lengva prašviesinta postapo versija?
Personažai, nepaisant to, kad dauguma atitinka tam tikrus serialinius klišinius modelius, man daugiausiai patiko. Labai faina, kad kiekvieno vaiko, kad ir kaip jis ar ji beatrodytų, elgesio aspektai priderinti prie jo turimų gyvūnėlių bruožų. Ir nepaisant to kiekvienas vaikas elgiasi natūraliai. Daug kam bus pažįstami tam tikri motyvai – ar tai būtų ragatkė, ar Šuo Šuo (mano brolis tikrai tokį turėjo), mylimo žaisliuko gelbėjimo operacijos, pažįstamos kiekvienam tėvui, ar šokinėjimas per balas. Beje, šeimos legenda byloja, kad vaikystėje norėjau būti ne Sofija. Norėjau būti… Brace yourselves! Paršelis. True story. Ir nors ir suprantu, kad Netflix‘as specialiai žaidžia mūsų emocijomis per vaikus (atstumti suaugusį hibridą turbūt lengviau?), tai vis tiek veikia. Gus man labai priminė broliuką iš „A Plague Tale: Innocence“. Jausmas, kurį sukelia toks veikėjas, bus pažįstamas kiekvienai mažesnį broliuką (net jei dabar jau raukšlėtą, pilvotą ir praplikusį) turinčiai seseriai. Ir ne tik.
Tėvai čia irgi labai normalūs, iš tų, kurie rūpinasi, kad vaikai balose neskęstų. Figūros, savo noru ar ne prisiėmusios šią rolę, irgi. Kaip pačiai užaugusiai tokioj aplinkoj, man tai artima, suprantama ir labai veikia, net jei žaidžiama sentimentais.
Mažiau patiko blogiečiai. Nu jau tokie klišiniai, tokie klišiniai, karikatūriniai ir nuspėjami, kad jau net juokas nebeėmė. Jepp, net jei klišinis iš moral grey pereinantis į gėrį personažas, tai nors simpatiškai padarytas. Su background story. Savo kompleksais. Savo nešamu kaltės ir ko kryžium. O blogietis tai jau toks tradicinis Mūhahahaha, kad norėjosi scenas prasukinėti. Ir dar kvailas. Sugeba susekti pusę veikėjų, išsiaiškinti, kas dėl ko meluoja, o esminio elemento, reikalingo siužetui pastumti, rasti nesugeba, nes taip reikia siužetui. Nu ne. Negalima taip daryti, bent ne taip akivaizdžiai. Fu.
Brangiam eksgydytojui irgi turiu pastabų. Nu jau toks drebulėnas, toks nervų kamuoliukas. Tai yra pagrįsta – ilgametė sunkiai sergančio brangaus žmogaus slauga bet kam nervus ištampytų. O žmogus akivaizdžiai labai jautrus – mediciną metė, nes tiesiog nebegalėjo. Nu bet erzino. Visur pasaulyje praeiti medkę reikalinga praktika. Tie, kurie nebegali, atbyra anksti. Vidutinis gydytojas, kad ir kurioj šaly – sveikai cinikas ir tu jo lengvai nepastumdysi. Tikėčiausi, kad atpraktikavęs gydytojas bus tvirtesnis. Ir kad sužeistą žmogų fiziškai apžiūrės, patikrins pulsą, žaizdas, bent jau pabandys suteikti pirmąją pagalbą, užuot surikęs, kad X nekvėpuoja ir palikęs likimo valiai. Nu bet tarkime, reikalinga istorijos flow.
Postapokalipsė irgi kosmetinė, pirmame epizode taip pateikta, kad susižvengiau, nors paskui gerėja. Bet gerai, kai postapo pasaulyje normalus elektros tiekimas, karštas vanduo. Matyt, jau ta stadija, kada žmonija kaip ir iš naujo prisitaikė, bent iš dalies. Nu, tarkime, svarbiausia juk istorija, ar bent taip turėtų būti.
Ką pernešti jau buvo sunku, tai „tipo sci“ elementai. Sutinku, kad kūriny su sci-fi ne viskas turi būti išaiškinta mechanizmų tikslumu – normaliam žiūrovui atsibosta arba suvis neįdomu, technologijos greit pasensta t.t. Nu bet palikinėti akivaizdžias kliurkas ir nesąmones… Shame on you, Netflix! Nežinomas virusas, išnaikinantis pusę pasaulio? OK, realu. Hibridai? Realu, va, neseniai mokslinėje bendruomenėje kilo šišas. Ne be reikalo, nes čia nusigrybauti galima stipriai. Kad kol kas nedaug paaiškinta – viskas OK, istorija ne apie mechanizmus, o apie žmones. Tam, kas parodyta, logišką racionalizaciją susigalvoti galima. Bet kur prasideda visoks pusiau random medicininių sąvokų vartojimas lygiagrečiai su terminais „secret sauce“, o personažas, kuris šiaip tai ne koks dundukas, o gydytojas(!), kalbėdamas apie genomo sekvenavimą, pasako: „chromosomes in the sequence“ [sic], nebeturiu žodžių. Jei erzina, ko kabinėjuosi, tai palyginimui va: „megztinis siūle“ ar „aikštelė kašės kamuoly“. Šiaip pykčiau mažiau, bet kai pačiam pirmam epizode išvysti Kuby‘s „Immunology“, kuris šiaip jau yra labai normalus universitetinis vadovėlis, naudojamas mokyti būsimus įvairių disciplinų specialistus, tikiuosi, kad tokias kliurkas susižiūrės.
Čia jau reikia atskiros kritikos, nors dabar susiturėsiu.
Bet tokių logikos skylių pilna. Hibridai nekenčiami, bet jodinėjama arkliais. Vaikas konstatuoja, kad kvapas persikų, nors iš kur pas jį tie persikai izoliuotame gyvenime? Kariuomenė, purtanti pavojingą objektą, paliekanti krūvas landų pašaliniams ir aptikusi tokius besibastant, leidžianti jiems bastytis toliau? Nu WTF. O ir hibridas turėtų dar nėštumo stadijoje pasimatyti – ultragarso tyrimas kam tik ne nustatyti – norma. Pilna testų įvairioms genetinėms ligoms. Va, buvo neseniai Zikos ir susijusi mikrocefalijos pandemija – galima pasižiūrėti, kas vyko tuo metu.
Netflix‘as nepajėgė.
Kas dar nuliūdino, kad jau praradęs pasitikėjimą per tokias kliurkas, Netflix‘as dar drįsta moralizuoti, gąsdindamas visuomenę mokslininkais. Kodėl? Atsakymas žemiau*. Įspėju: pastraipa – pusiau spoilerinė, jei nežiūrėjot, praleiskit, kol neperžiūrėsit.
Kad jau visai serialo nesudirbčiau, pasakysiu, kad nepaisant visų jo trūkumų, sužiūrėjau per naktį. Iš pradžių abejojau, ar norėsiu antro sezono, tačiau vis tiek užsukta viskas taip, kad įdomu, kaip baigsis. O ir, temos, atmetus sci-fi gabaliuką, tai geros. Gražios scenos, mieli vaikai, situacijos, su kuriomis galima tapatintis. Tai gal ir norėsiu.
Bet dar pagalvosiu, nes kliurkos tai pykdė.
Pastraipa žemiau gali paspoilinti
*[Tokie atvejai, kaip minėtas skandalas ar He Jiankui, CRISPR-Cas9 paeditinęs žmogaus embrionus, kad pašalintų ŽIV, reti. Pirma: dauguma mokslinių projektų iki nieko tokio neprisieina, nes tai tai red tape‘inta, kad orą labėj pagadinti be įvairių etikos komisijų universitetų ar tyrimų institutų viduj ar analogiškų išorinių leidimų padaryti sunku. Kaip tik, dėl tokių atvejų darbas biurokratiškai apsunkinamas daugeliui gerokai paprastesnių projektų – tu turi įrodyti, kad tavo darbas reikalingas, saugus ir neperžengs etikos normų. Ir tai sunku. Aišku, būna, kad išsiskiria etikos normų suvokimas skirtingose reguliacinėse sistemose, pasitaiko klaidų, skylių. Tačiau bendrąja prasme etikos normos biologiniams tyrimams tik griežtėja. Mokslinė bendruomenė net Kinijoje He Jiankui tyrimus pasmerkė, o pati Kinija demonstratyviai jį nubaudė. Antra: tokius tyrimus daryti brangu ir technologiškai labai sudėtinga, reikia gerai patyrusios, labai talentingos komandos. Sėkmės procentas – labai žemas, didelės sąnaudos. Pavyzdžiui, Dolly buvo vienas sėkmingas atvejis, kuriam sukurti buvo daug bandymų. Žmogaus ląstelių, ypač embrioninių, švaistymas – nuodėmė ne tik visuomenės, bet ir mokslininkų akyse. Trečia: sunku numatyti, kokios ilgalaikės tokių tyrimų pasekmės. Kiek žinau, Dolly negyveno labai ilgai. Net ir sėkmės atveju, sunku garantuoti, kad viskas vyks sklandžiai, kad nebus pažeistas/destabilizuotas ląstelės genomas, jos reguliaciniai mechanizmai. Neaišku, kaip tai gali atsiliepti organizmo sveikatai. Bet nukrypau. Ką norėjau pasakyti – toks darbas, kokį bandė vaizduoti šitam seriale, yra retas ir labai griežtai reguliuojamas.]
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 