Paslaptinga knyga (“An Almond for a Parrot”)

Vėl susigundžiau paslaptinga knyga. Žadėjo daug: magiškas realizmas, vaiduokliai, istorinė, erotinė… Kai išvyniojau, sužavėjo ir viršelis. Žodžiu: turėjo būti arba labai gerai, arba kaip Dievas duos.

Rezultatas?

“An Almond for a Parrot” parašyta literatūriškai. Metaforos, vaizdingi palyginimai, vietomis – senovinis žargonas. Malonu buvo skaityti. Nėr ko stebėtis, Wray Delaney slapyvardžiu pasirašiusi autorė čia pat ir prisiduoda, kad iš tiesų ji – Sally Gardner, kuriai ši knyga – ne pirmoji. Tiek, kad iki tol rašydavo vaikams.

Pati istorija, nors visiškai kitokia, kažkuo neša į „Petro imperatorę“: XVIII a., jauna, likimo nuskriausta pelenė tarsi feniksas kyla iš prakurų. Figūruoja lova. Daug, tikrai daug sekso. Karšta meilė. Skaitytojams viskas pateikiama bemaž nuo pabaigos, protagonistei nusprendus jiems patikėti savo gyvenimo paslaptis. Nes nebe daug liko. Vietomis įsimaišo feminizmo atgarsiai, nukreipti į tai, ką Sabaliauskaitė viename interviu yra įvardijusi kaip tai, kad tais laikais moteris buvo suvokiama kaip gimda su kraičiu (verta paskaityti, interviu suteikia puikaus konteksto ne tik rokoko ATR, bet ir šiai knygai).

Maždaug čia panašumai ir baigiasi. Sabaliauskaitė – koncentruojasi į asmenybes, laikmetį, kultūrų susidūrimus. Delaney knyga – daugiau pramoginė, o ir… su fokusu sunkiau. Tik pamanykit, į +/- 400 psl čia sudėjo

  • Magišką realizmą
  • XVIII a. aplinką
  • Meilės romaną
  • Erotinį skaitalą
  • Coming of age
  • Detektyvą

Man čia visko buvo kiek per daug.

Nesakau, magišką realizmą mėgstu, o čia jis ne tik gražiai pateiktas, ir dar siužetą varo. Man patiko.

Istorinis fonas… Gražu man tie balti garbiniuoti perukai, trikampės skrybėlės, žiustokorai, kojinės iki kelių ir vyrai ant aukštakulnių masyviomis sagtimis. Ir čia to buvo, nors daugiausiai perukų ir iškirpčių aprašymais ir apsiribota. Tiesa, pirmojoj daly kiekvienas skyrius pradedamas kokiu nors to laikmečio receptu, kurio tema priderinta prie temų, vyraujančių tame skyriuje. Šitai buvo labai faina.

Vietomis prasprūsdavo kokia nors nežinoma istorinė detalė. Pavyzdžiui, nežinojau, kad anglų virtuvėje būta tokio dalyko, kaip „spit dog“ – toks kreivakojis šuniukas, uždarytas didžiuliame rate, kurį sukdamas tuo pačiu sukdavo ir virš ugnies įtaisytą iešmą su kokiu nors ant jo pamautu, kepamu gyviu. Pasirodo, tokie šuniukai kokius penkis šimtus metų buvo esminis angliškos virtuvės elementas.

Ir vis tik istorija čia bemaž vien fonas.

Kaip su meilės linija? Čia vargau. Pagrindinė knygos veikėja mane didžiąją knygos dalį erzino naivumu ir polinkiu į nimfomaniją. Tai kaip ir pagrįsta sąlygomis, kuriomis ji auga, nu ir apskritai – ech, paaugliai; hormonai, beribis noras „skinti dieną“ – suprantu, bet vis tiek užkniso. Kai visame šitame randasi meilė, lieki nesupratęs, ar čia tie paaugliški hormonų svyravimai, ar kas. Juo labiau, kad tas didysis susižavėjimo objektas, bent iš skaitytojo perspektyvos, kaži ar to vertas. Jau vien dėl pradinio personažų galios disbalanso. Man visas šitas reikalas per daug jau nešė į tas popigias manga suaugusiems, nors antroje knygos dalyje situacija gerėja.

Iš dalies čia koją pakišo erotika. Su ja – kaip su čili pipirais. Vietoje, laiku, po truputį, netikėtomis kombinacijomis su personažais, aplinka, aplinkybėmis, o dar su magišku realizmu ji gali skaitytis labai skaniai. Jei skaitai apie tai, kad personažai susitiko, daugiau ar mažiau noriai pasimylėjo, tada vėl pasimylėjo, kelias dienas kažką trynė, tada vėl dieną naktį mylėjosi, ir taip toliau, ir panašiai, darosi nuobodu, ir keisk tu ten aprašymus, aplinką, apsirengimo ar nusirengimo lygį, bučiuojamą kūno dalį – vis tiek nuobodu. Ir taip koks trečdalis knygos. Paskui jau net vartai akis, nes jau iš anksto žinai, kas, kam ir kurioj vietoj atriš kelnes. Aišku, knyga iš pradžių apie sienomis lipančią paauglę, vėliau apie kurtizanę, bet jei erotika pateikiama vien dėl erotikos, kyla noras knygą mest šalin. Ypač, jei dėl to kenčia personažų motyvacija, charakteriai ar siužetas, jų tolygumas. Apskritai, personažai man čia pasirodė gan nukentėję dėl to, kad knyga bandė aprėpti gan daug, nors kai kurie buvo tikrai įdomūs ar mieli (Lord B, awww).

Pagrindinės veikėjos subrendimo, coming of age procesas pasirodė gan netolygus. Kokį trečdalį knygos turime geranorišką, bet labai jau naivią mergaitę. Paskui, abra kadabra, ji staiga jau brandesnė, rimtesnė. Tai, kas veikėjai nutinka tam tikrais jos gyvenimo momentais, šitą paaiškina, bet būtų norėjęsi tą virsmą kažkaip stebėti palaipsniui (pagadino mane dėdė Sandersonas, pagadino).

Tai va, turime šitiek visko, ir staiga paaiškėja, kad tai, ką čia skaitėt, buvo kaip ir detektyvas. Ir paskutiniuose keliuose skyriuose staiga išaiškėja, kodėl pusę knygos kai kurie personažai elgėsi itin nelogiškai. Pasirodo, viskas buvo gan logiška, tik skaitytojui nebuvo aišku, kad kai kurios anksčiau minėtos detalės buvo svarbios jų veiksmams paaiškinti, nes galvojai, kad ten tik fonas. O paaiškėja, kad nu ne.

Šiaip čia būtų labai neblogas detektyvas. Jei tik jis būtų pasirinktas kaip vienas esminių motyvų.

Žodžiu. Keista knyga. Bet kažkokio šarmo vis dėlto turi. Rekomenduočiau, jei mėgstat šiuolaikinę eksperimentinę britų literatūrą, meilės romanus, maginį realizmą ir jei patiko „Petro imperatorė“ ir „Esekso slibinas“. Jei tokie dalykai – „ne, ne“, čia ne jūsų knyga.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s