Norse Mythology

Neil Gaiman „Norse Mythology“ , HarperCollins Publishers, 2017

Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų perskaičiau Joanne Harris „The Gospel of Loki“. Iš esmės – klasikiniai skandinavų mitai, tiek, kad pasakojama iš Lokio perspektyvos. Mitai tai patiko, ir net labai (nepaisant loginių skylių – nafik su milžinais dubasintis, kai visų dievų šeimos medyje po milžiną ar kelis, kartais net ir vienas tėvų?). Tačiau kai kuriuos jų buvau skaičiusi jau vaikystėj. Ir negaliu pasakyti, kad tai, ką prisiminiau, labai jau drastiškai skirtųsi nuo to, ką skaičiau. Tai man pasirodė, kad mitų perpasakojimas – lengvas būdas rašytojams babkių prisichaltūrinti.

Taip jau sutapo, kad mano mėgstamam knygynėlyje tuo metu vitrinose puikavosi nemažai Neil Gaiman „Norse Mythology“ tomų. „Chaltūrščikai!“ – pamaniau tąsyk. Ir nepirkau. Prireikė bemaž dvejų metų, kol suvedžiau, kad e, čiagi tas bičas, pagal kurio istoriją „Stardust“ pastatė. Kas buvo „nu pasaka“, bet tokia lengvutė ir šviesi. O ir šiaip, „GoodReads‘uose“ mano mėgstamas knygšius neseniai labai nuoširdžiai „Norse Mythology“ parekomendavo. Būtent audio knygą. Ypač gyrė paties autoriaus įskaitymą. Kadangi esu girdėjusi nuomonių, kad jau geriau tegu patys autoriai savo tekstų neskaito (tiesą sakant, kartais – tikrai taip), susimasinau.

Žinokit, buvo gėris. Gaimano, prisipažinsiu, nebuvau skaičiusi (kalkit prie kryžiaus jau, kalkit). O iš mitų, kurie nu šiaip vis tiek tie patys mitai, sunku susidaryti įspūdį, kaip jis rašo. Bet klausyt jį – vienas malonumas. Čia tas atvejis, kad jei netyčia jo knygos iš mados išeitų, galėtų gyventi voice actindamas. Jaučiu, pačiam kaifas buvo mauroti milžinų balsais ar mekenti į kampą užspeisto Lokio balseliu. Vietomis – gudriai pasakoriškai šypsotis balsu (taip, tai įmanoma, ir ne, tai ne juokas, o būtent šypsena).

Patiko ir pačių mitų išdėstymas. Regis, kaip ir tie patys, kuriuos skaičiau anksčiau. Bet ir ne visai – kai kurie praplėsti, kai kurių iš tų, kur kadaise skaičiau, nebuvo. Tai gal ir nechaltūrina? Kažkiek prikuria, kažkiek išima, kad klausytojai nežiovautų? Įžanga, pristatanti dievus, paaiškinanti, kas per žemės ar erdvės sudaro tą pasaulį ir pan. – labai gera, kondensuota, bet ir informatyvi, kas audio knygos formatui – nuostabu, nes klausant paskutinio puslapio tai nepasivartysi. Mitai labai gražiai sujungti tarpusavyje per mažytes detales – vienuose užsimenama, kad tos detalės bus svarbios vėliau, kitur – atkreipiamas dėmesys į kažkokias detalytes, jau minėtas anksčiau.

Pabaiga pramušė. Jau šitą tai tikrai prikūrė. Taip netikėtai viltingai, šviesiai, vietomis jau beveik ir užsaldino, bet vis dėlto – ne.

Nu gražu buvo. Apskritai, kažkodėl priminė, kad škotų legendų pasiilgau.

Ar rekomenduoju?

[Linksi]

Bet būtent audio formatu, nes skaitant tradiciškai bus tiesiog mitai, kad ir garsios pavardės užrašyti.

Jei bus noro, galima fone dar ir šito pasiklausyti (nuotaika tamsesnė, bet labai prie priešpaskutinio skyriaus tinka).

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s