The Black Throne

Roger Zelazny & Fred Saberhagen “The Black Throne” , Baen Books, 1990

Prieš pradėdama skaityti “The Black Throne” nežinojau, ko tikėtis. Sakė – geras. Kas, kaip, kodėl – nežinia. O dar anotacija pasitaikė… Ne anotacija, ištrauka. Bet kabinanti. Labai gyvai ir spalvingai aprašyta bemaž kataklizminė scena – naktis, audra pajūryje baigia nuplauti ne tik smėlį po personažo kojomis, bet ir vos ne patį jį. Trenkia žaibas, apšviesdamas kiek tolėliau augantį medį ir figūrą po juo. Personažo reakcija: „Allan!“ I cried, recognizing him as I drew near; and then I added, „Poe!“

Ką besakysi – suintrigavo.

Ir vis tik skaitėsi gan netolygiai.

Sluoksniai čia kaip ir du. Vienas – grynai nuotykinis, apie tai, kaip jaunas džentelmenas (Perry) ieško savo vaikystės draugės – šiek tiek susižavėjimo objekto, šiek tiek abstrakčios mūzos – kurią pagrobė neaiškūs piktadariai. Pačiam irgi gresia pavojus: tie patys piktadariai kėsinasi į jį patį. Daugiau – spoileriai. Antras – dviejų pasišventusių fanboys tribute‘as Edgarui Allanui Poe. Žongliruojama Poe kūrybos elementais – į pasakojimą tiesiogiai ar per personažų patiriamas situacijas gudriai įpinami jo biografijos elementai, vis šmėkšteli jo kūrinių personažai, vaizdiniai ar kitos detalės, cituojamos ištraukos iš jo prozos ar eilėraščių. Realiai – nors apie Poe tiesiogiai rašoma mažiau, jis – pagrindinis knygos herojus.

Šita antroji dalis – saldainiukas. Tačiau negalėjau juo mėgautis, nes… nesu skaičiusi Poe! Nė kiek. Kelis vaizdinius atpažinti pavyko – „Nevermore!“ ir Montresorą – vis tik Poe anglakalbėj erdvėj palikęs tokį įspaudą, kad jį ir „Simpsonai“ parodijavę, ir Bradbury‘s savaip interpretavęs. Daugiau – strigau, nors užuominos išsigooglina lengvai, o Poe darbų ištraukos irgi padeda jas pagauti. Vis tik jaučiausi kaip ragavus savadarbius suši: ryžiai ir lašiša kaip ir vietoje, bet kažko trūksta. Pykti lieka ant savęs.

Teks lopyti išsilavinimo spragas.

Ir vis tik vietomis skaityti labai malonu net ir neišmanant konteksto. Abu sluoksniai perpinti labai nuosekliai, vieno nuo kito neatskirsi. Kai kurios scenos (ypač pirmoji ar aukščiau minėta audros scena) aprašytos labai vaizdingai, poetiškai, neša gotikiniu vaibeliu. Tiek dėl vaizdinių (rūkai, miglos, tanki augmenija, niūrūs pastatai, griuvėsiai, mirties, kažkokios anapusinės egzistencijos ženklai), tiek dėl kalbos. Vietomis mėgdžiojamas pats Poe (tiek proza, tiek poezija), vietomis imituojama bendrinė XIX a. literatūrinė kalba (sakiniai su tokiomis kontrukcijomis, kad būtų sunku suprasti, kas turima omeny, tiek, kad čia tuo ne kankinama, o šiaip pasižaidžiama).

Yra ir papildomas elementas – tiesioginis self referencas į vėliau parašytą/išleistą „ A Night in Lonesome October“, kuriam šita knyga – turbūt prototipas.

Visas šitas žaidimas man patiko.

Kita man skaitėsi sunkiau. Nežinau, kaip rašo Saberhagenas (jo nebuvau skaičiusi), bet Zelazny koncentruotumas (veiksmas veja veiksmą) man šįsyk nepadėjo (nors paties koncentruotumo ir to, kaip jis tiesiog nuiria siužetą ten, kur jam reikia, man tikrai derėtų pasimokyti). Personažai ne visai čia centre – Perry ir Annie santykis, turėjęs būti vienu knygos cvekų, man rodėsi nepakankamai atskleistas. Nelabai aišku, kaip tas santykis susiformavo, nelabai emociškai įtikino (rašė, kad tai jiems liūdna, tai vieno kitam trūksta, bet man tai jausmas buvo „meh, whatever“); Annie, kaip mūza, – truputį be veido. Perry irgi – perdėm panašus į Corwyną, tiek, kad geranoriškesnis. Emersonas, Peters‘as, Ligeia, buvo geriau aprašyti, bet irgi ne daugiau, nei reikia. Suprantu – rašyta tada, kai formatas buvo gan griežtas ilgio požiūriu, bet man personažų gylio trūko. Kas žibėjo, tai mesjė Valdemaras, kodėl, nesakysiu, bet ten toks gerulis, kad vien jau dėl jo verta skaityti.

Nuotykiai… taip irgi. Ne visai kabino, buvo dalykų, literaliai nuleistų iš oro (pvz., oro balionas, lol :)), kai kas pasirodė nepilnai išnaudota (vaiduokliškas laivas, sūkurys, psichiatrinė ligoninė). Vis turėjau prisiversti patikėti Perry motyvacija, man buvo toks jausmas, kad ji čia daugiau tam, kad siužetas rištųsi užuot tiesiog šokinėjęs nuo vienos Poe-esque situacijos prie kitos. Aišku, koją kišo tai, kad, kadangi neskaičiau Poe, nemačiau užslėptų sąsajų, kurios padėtų viską surišti.

Gaila, bet gavosi vienas iš tų kūrinių, kur norėjau, kad patiktų labiau. Parašytas gal ir gerai, bet kad prisitinkinčiau, reikia paskaityti Poe.

2 thoughts on “The Black Throne

    1. Nu kodėl pakiaulino – paskaičiau ir man tikrai įdomu, ką Poe rašė. Panašu, kad turėjo žmogelis hiperaktyvią vaizduotę. Seniai norėjau, Simpsonų “The Raven” po šiai dienai pamenu būtent dėl paties skambesio. Poezijos neišmanau, bet, nepaisant visų komedinių elementų, skambėjo galingai.

      Va: https://www.youtube.com/watch?v=bLiXjaPqSyY

      O Bradbury’s “The Illustrated Man” turėjo vieną tokį, švelniai tariant, pokraupį apsakymą Poe motyvais, “Usher II”, berods. Dabar niekur nedingsiu – teks šviestis. Nes Poe, berods, visų gotų tėvas?

      Liked by 2 people

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s