The Last Argument of Kings

Joe Abercrombie „The Last Argument of Kings“, Gollancz, 2008

Nu tu rupūže. Ką begaliu pasakyti.

Ką tik „The Last Argument of Kings“ baigiau, įspūdžiai švieži. Padriki, prieštaringi, ar paskui pati su savim sutiksiu, nežinau, bet jei rašysiu vėliau, įspūdis bus ne tas.

Pirmos dvi knygos, nepaisant krūvos lavonų ir šaltųjų ginklų minkštuosiuose audiniuose, kažkodėl, stebėtinai buvo gan o-cho-cho cha-cha chi-chi. Perskaičius šitą – bemaž verkti norisi. Įsipilčiau ko nors, bet po ranka – tik žolelių arbata.

*Sriūbt*

Negaliu sakyti. Praskrido vis dėlto pieno pakelis, ir net ne vienas. Pirmąsyk net žagtelėjau – ne tai, kad visai netikėta buvo, prieš tai buvusioj knygoj užuominos skraidė, ir gan nesubtiliai. Bet nesitikėjau, kad vis dėlto Abercrombie tą žingsnį žengs. Kai kur… Šiaip tiesiog linksma. Pabaigoj irgi kelis tokius fintus iškirto. Vienas paskutinių toks, kad net kvyktelėjau.

Ne viskas, aišku, taip. Kai kurie epizodai nenustebino, nors su spėjimais iš principo apsišaudžiau.

Apskritai, kas nustebino skaitant „The Last Argument of Kings“, tai tai, kad, nors ir pirmos dvi knygos lyg sukosi lėtokai, intrigų kažkaip nemačiom, paslapčia prikapsėjo. Perskaičiau pirmą šimtą puslapių, prisiminiau, kad taigi blyn! – paskutinė trilogijos dalis. Liko apie 400 psl, o klausimų, į kuriuos laukiu atsakymo, kažkaip visa paklodėlė gavosi.

Kaip jis juos sutalpins???

Sutalpino kažkaip. Daugumą. Bet ne visus. Taip ir nesupratau, iš kur ten ragana ir tas siaubūnas radosi (pastarasis tai dar, implikacijų yra, bet va ragana…). Siužetas tai siužetas, bet backgroundo trupinukų norėtųsi. Ne tai, kad esmė, bet erzina.

Ką sutalpino, tai taip normaliai užsuko. Ypač tuos fintus.

Kas nepatiko, tai kad vėl jis padaro kažką panašaus į tai, kuo skundžiausi „The Blade Itself“. Prižada, kad jau tuoj tuoj p**e kaze, ateina čia toks elementas, kad, skaitytojau, cypsi, o jį tuoj pat ištaršo/nugesina. Kąąąą… Kodėl?

Ir šiaip, iš pradžių, regis, kulminacija lėtai po truputį kaupiasi, o kai jau atrodo, viskas, jau viskas, finalas, tuoj atomazga, apsižiūri, kad liko dar šimtas puslapių. Nesakau, žmogus sąžiningai galus raišiojo, Gloktos linija beveik ir maloniai nustebino, ypač sužaidimas tam tikros pasakos elementais ir tuo, kad paliko tokį graudulio, kartulio ir baisulio jauseną su gloktiško sardoniškumo prieskoniu, tačiau ir su kažkokia šviesesne kibirkštėle. Bet kitur… Toks „Ėėėė!“ arba „Karma – kalė“ jausmas… Dėl kai kurių linijų jaučiausi taip kaltai… Nu tikrai Lord Grimdark tas Abercrombie. Prinorėjau visa ko pikta kai kuriems personažams, kitiems – ne, o dabar taip gėda – jau atsiėmė jie, atsiėmė su kaupu. Kai kurie ir labai nepelnytai. Ar čia specialiai skaitytoją baudžia?

Spėju, kad taip.

*Sigh*

Taip man ir reikia.

Šiaip būtų OK, bet tas paskutinis šimtas puslapių kažkaip išsitęsė. O va pati pabaiga… Iš kompozicijos – epilogas. Bet kažkokį praktiškai naujos istorijos įspūdį paliko.

Nu bliamba: purtyk, kratyk tu Abercrombie kaip nori, o man vis tiek viskis be ledukų gaunasi. Nežinau, ar visai taip jau jį pamilsiu. Kalė ta karma 🙂

Ir vis tik.

Logen skundėsi, kad nebus apie jį dainų. Bet… Say one thing for Logen Ninefingers, say he deserves a song. Maniau, kad all things considered (ypač šiaurietiškas gyvenimo peripetijas), gal tiktų šita. Nors, turint omeny jo laimę, gal vis tik šita 🙂

Highlight:
Paskutinis Crummock pokalbis su Logen Sapkowskiu dvelktelėjo!

Esminis nusivylimas?
Tikėjausi, kad kur nors prašmėžuos Maman dan Glokta.

Apibendrinant visą „First Law“ trilogiją…

Patiko:
– Humoras. Toks tiesiu veidu, vietomis beveik nematomas, bet gali arklį užmušti.
– Sveika cinizmo dozė.
– Šilti, gyvi, žmogiški personažai (Logen, The Dogman <3).
– Bjaurūs, bet vis tiek gyvi ir paperkantys personažai (Glokta).
– Kalba. Lyg ir nesudėtinga, bet labai efektyviai išnaudojama. Abercrombie lengvai persijungia nuo elegantiškų Gloktos laiškų Arch Lektoriui prie purvo ir mėšlo persunktos paprastų bachūrų iš Šiaurės šnektos.
– Dialogai, buitiniai konfliktai. Tiesiog mua.
– Kokybiškas mordabojus.
– The Bloody-Nine perspektyvos aprašymai, t.y. gamtinės paralelės – kažkas tokio.
– Padeda į vietą ne tik personažus, bet ir skaitytoją.

Nepatiko:
– Kartais šykštoka background detalių.
– Norėjosi ryškesnio pasaulio.
– Mėgsta prižadėti didelius įvykius, piktus „bosus“, o atėjus lemiamam momentui prafastforwardina. Ne visada, bet pakankamai, kad erzintų.
– Pripratus prie stiliaus, persijungiant prie knygų, įspūdis nebe tas.
– Kartais gal peržaidžia perkartodamas kai kurias detales. Daugiausiai cliffhangerius ir kai kuriuos fiziologinius elementus (ne, ne myžčiojimas kliuvo :)).

Ankstesnės dalys apžvelgtos čia:
https://bagaznikelis.com/2021/03/20/before-they-are-hanged/
https://bagaznikelis.com/2021/03/07/the-blade-itself/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s