The Blade Itself

Joe Abercrombie, “The Blade Itself”, Gollancz, 2007

Kai prieš porą metų pagaliau pribaigiau ciklą apie Juodąją Gvardiją, norėjau paskaityti daugiau dark fantasy. Įkišus snapą į įvairius fantastų forumus, viena dažniausiai siūlytų rekomendacijų buvo Joe Abercrombie „First Law“ trilogija. Bet, kaip Sofijai dažnai nutinka, užlindo viena knyga, tada kita, tada dar viena… Bet va po švenčių kažkaip radau „Amazon“ visą trilogiją papigiaji. Vis tik būčiau savo tsundoku skyrelyje pravoliojusi, bet „Piknike kaukų draustinyje“ taip nuoširdžiai parekomendavo, kad panūdo perskaityti. Kaip galima atsispirti, jei žada tokius raktinius elementus:

  1. Juodą humorą
  2. Panašumą į Tarantino filmus
  3. Simpatiškus p*zdukus
  4. Sapkovskiškas gaideles

Tai štai.

Galbūt dėl to juodo humoro, tarantiniškumo ir dėl to, kad autorius – britas, tikėjausi kažko panašaus į Guy Ritchie „Snatch“ arba „Lock, stock and two smoking barrels“, tik magijos pasaulyje.

Žodžiu, tikėjausi kažko maždaug tokio.

Ir vis tik, iš pradžių klostėsi sunkiai. Prisipažinsiu: vienu metu buvau susibaudusi mesti. Bet tęsiau, o paskui visai patiko.

Kodėl prieštaringi įspūdžiai?

Na, knygos pradžia neužkabino – toks jausmas, kad kažkur jau ją mačiau; istorija vyniojosi sunkiai. Kelios siužetinės linijos, iš pradžių labai jau lygiagrečios, ir regis, nesiruošiančios susikirsti. Personažams kelią pastoję nuotykiai kažkaip neįtraukė. Vietomis tuos nuotykius apskritai prasuko. Nesakau, kartais to reikia, bet kai ženklią dalį knygos tave ruošia kažkokiam svarbiam įvykiui, o jį paskui aprašo kapotais gabaliukais ir paviršiumi, įspūdis kažkoks ne toks.

Aplinka čia irgi ne esminis dalykas. Tiesiog dar vienas ne tai viduramžiais, ne tai XVI-XVII a. paremtas pasaulis su Šiaurės-Pietų polium ir nuotykiais kažkur per vidurį. Maždaug tiek, kiek reikia žinoti.

Filosofijos, išskyrus tą, kad gyvenimas, be citrinų, mažai ką duoda (džino tai tikrai ne), nebus.

Bet kažkur ties knygos viduriu, istorija pamažu įgavo kryptį, pagreitį, linijos pradėjo liestis, tada kirstis, radosi kažkokia intrigėlė. Pagausėjo maginių elementų, ir visai įdomių.

Nebūčiau už tiek užsikabinus, bet…

Personažai.

Paimtos, atrodo, kažkur matytos figūros: nuodingas, kartėlio ir pykčio pasauliui persunktas klipata; barbaras klajūnas; kardais besišvaistantis tuštutis; paslaptingas burtininkas; keršto už kažkada praeityje išžudytus/pavergtus saviškius siekianti moteris. Bet tų figūrų pateikimas… Net ne tiek jų išvystymas ar psichologiniai virsmai (ne ta čia bus knyga), kiek jų gyvenimo aplinkybės, perspektyvos, motyvacijos, jausenos ir manieros. Visa šitai labai tiksliai perimta iš gyvenimo, lengvai atpažįstam mumyse pačiuose ir paverčia personažus nerealiai gyvais. Praktiškai su visais galima susitapatinti, kad ir kokie antipatiški jie būtų. O personažai, švelniai tariant – kekė „dyglių“ 🙂 Net jei simpatiški, vėliau paaiškėja, kad tik todėl, jog jų tikrųjų veidų dar nematėm.

Pavyzdžiui, barbaras fatalistas. Užmušė, kad, rodos, žmogus toks užknistas gyvenimo, savo snukių kvotą jau atidaužęs, resigned, absoliučiai bezabidnas, į kokią situaciją tu jį padėsi, taip jam gerai; jei negerai, atsidus, ramiai sau nusikeiks ir, ką jau padarysi, eis dar tų snukių daužyti. Toks paprastas ramus vyriškis. Pagalvotum, palyginus, kaip ir padorus… Tol, kol.

Inkvizitorius Glokta… Tas rafinuotas, rūgštus nuodingumas. Schadenfreude. Aštrus protas. Mokėjimas apsieiti su viršininku iš pragaro. Gebėjimas bemaž akimirksniu pajusti, ką per kokius saugiklius spausti. Norint, įjungiamas šarmas. Užmušė tiek vizualinis, tiek mąstysenos pateikimas – iškart patrigerina absoliučiai visus empatijos čiuptuvėlius. Neįmanomai – iš karto muša per kartelę to, ką leistum/atleistum bet kuriam kitam personažui, ir ko ne. Ir dar išsyk pajungia „o kas, jeigu būtų?“ varikliuką. Tikrai įdomu, koks jis būtų kitomis aplinkybėmis. Abejoju, ar malonus. Nu bet vaizduotę tai kirbina.

Va su Jezal empatizuoti sekėsi sunkiai. Kas ironiška, nes visoj šitoj šutvėj Jezal, nors ir b**is, bemaž pūkuočiausias. Bet toks narcizas. Pirmas natūraliai kylantis noras – nusodinti. Ko, skaitant, niekaip, nu niekaip nepadarysi. Bet kaip buvo malonu skaityti, kaip jį vaiko maršalas. Taip gera ant širdies buvo. *sigh* Net ir tada, kai skaitai, kad vargšas, nabagas, susidūręs su labai jau bendražmogiškom problemom, kankinasi, pagauni save, kad nors iš vienos pusės, tikrai, ir gaila, ir užjauti, bet kažkur giliai vis tiek šmėkšteli: taip tau, sūka, ir reikia… Ir tada galvoji: kitą jo vietoj užjaustum labiau?

Va šitas pas Abercrombie man patiko: jis taip tiksliai perteikia žmogiškuosius trūkumus, kad prigauni jų turįs pats. Toks truputį veidrodis. Kad bent jau tas geresnes savybes parodytų…

Ech.

Patiko ir kaip Abercrombie žaidžia perspektyvomis, ypač aprašydamas tuos pačius veikėjus kitų akimis. Glokta, Jezal, majoras Westas ar Ferro Logeną mato taip skirtingai, kad galvotum, jog mąsto apie skirtingus žmones. Jezal, beje, skambėjo, kaip viktorijinės eros dorybinga moteriškė, aprašinėjanti čiabuvių tautelę.

„The Heroes“ perskaityti norėsiu.

Dialogai, ypač tie konfliktiniai – labai tikroviški. Ne tik, ką sako personažai, bet pats pokalbių tempas, jų metu realiu laiku kylanti ir sprogstanti įtampa.

Kas pasirodė labai įdomu: dar nesu mačiusi rašytojo, kuris taip efektyviai išnaudotų jaustukus. Jų ir daug, ir labai įvairūs. Ir nors iš pradžių pasirodo juokingai, kai įsivaizduoji situaciją, kurioje tas jaustukas naudojamas, ir perskaitai juos balsu, pamatai, kad jis užrašytas taip, kaip tu pats šauktum gavęs kumščiu į dantis, į saulės rezginį ar dar kur blogiau.

Apskritai, jei yra toks dalykas, kaip kokybiškos smurto scenos, pagaliau pamačiau, kaip tai atrodo. The Bloody-Nine scena – išvis kažkas nerealaus. Vaizduojamas gaivalas, kuriam nusakyti tiesiog pasakiškai išnaudojami gamtiniai sugretinimai. Ir vis tik: ar šaržo nebuvo? Nes dvelktelėjo truputį chitro kirstuko stiliumi, dvelktelėjo. Ar tik nebus patsai kungfu filmų mėgėjas?

O gal boksu ar HEMA užsiiminėja? Kai skaičiau, kaip Jezal vargsta besiruošdamas turnyrui, tiesiog žavėjausi, kaip tiksliai aprašyta, kiek po kurio smūgio jis pavargsta, pačiam skauda nuo kiekvieno perskaityto bakstelėjimo į šonkaulius; jei krenta nuo ožio, toks jausmas, kad vaizduojiesi sulėtintą filmą (neseniai skridau paslydusi ant ledo, tad empatizavau automatiškai). Kad galėtum taip kiekvieną padusimą aprašyti, reikia būti savo kumščiais atmosavus.

Humoras buvo toks britiškas šaipūniškas. Gan arba labai juodas. Dėl panašumo su Sapkowskiu – bendra nebent tai, kad dažnai šaipomasi iš kvailumo. Tik, kad Abercrombie piktesnis ir kliūva visiems. Kartais juokaujama visa gerkle pub‘e maurojančių lads stiliumi, kartais beveik nematomomis frazėmis, pasakomomis rimtu veidu ir tonu, laukiant, kol strėlytė susmigs į taikinį. Jau vien ko verti Logeno tėvo pamokymai ir situacijos, kada Logenas juos prisimena.

Tarantiniškumo, ypač, paskutiniuose skyriuose yra. Sunku bus eiti į vonią neprunkštelint.

Beje, pirmąsyk susidūriau su situacija, kur Inkvizicija, iš personažų perspektyvos, ypač, jų tarpusavio sąveikos, perteikiama per plius minus ofiso prizmę.

Šiaip… Nežinau. Čia tokia knyga, su kuria, kaip su viskiu, kiekvieno santykis bus labai individualus. Vieni mauks ar siurbčios ir gerėsis, kitus nuo jos gali ir papurtyt. Man norėjosi romo su spanguolių sultimis, o parėjo dūmo skonio viskis be ledukų. Priprasti reikėjo, kažko trūko, bet ilgainiui pagavo. Gal norėjosi daugiau istorijos, ne vien žaidimo, nors pats žaidimas patiko.

Į antrą dalį kibau, žiūrėsiu, kaip eisis.


Klausimas:

Kiek blogai turi būti pas mamą ant foteliuko, kad aplikuotum į TOKĮ darbą?

Nusivylimas:

Tikėjausi, kad Ferro apšlapins jiems sofą. Pagal vardą ir charakterį – priklausytų.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s