At Eternity’s Gate

Keistas filmas apie keistą keistuolį. AKA biografinis filmas apie van Goghą.

Dailę mėgstu, tapybą irgi. Ypač XIX a. – kai žmonės jau liovėsi tapę taip, kaip reikia, ir pradėjo tapyti taip, kaip nori. Formos, o ypač spalvos spalvos spalvos, ir dar nėra to XX a. kreizo, kur bemaž viskas laužoma vardan laužymo.

Ir vis tik gal žiūrėjus nebūčiau – pernelyg dažnai tos biografijos nuobodžios. Bet traileris užkabino. Šitoks intensyvus dialogas tarp kunigo ir tapytojo! Ir dar gera vaidyba. Tai ir sumasino.

Ir vis tik…

Filmas prasideda įspūdžiu, betgi labai įdomiai nufilmuotu, tarsi matytum per kieno akis. Nustebęs merginos veidas balsui už kadro aiškinant, kad nori ją nutapyti.

Suintrigavo.

Kurgi ne. Praktiškai visas filmas – beveik vieni įspūdžiai. Išskyrus dialogus. Tokius intensyvius, kartkartėm gan filosofiškus. Nėr ko norėti – vaizduojama asmenybė, švelniai tariant, su polėkiu. Labai švelni, labai jautri, tačiau kažkaip beveik ir apsėsta. Nesuprastas genijus, vertinamas bemaž tik brolio ir lygiagrečiai šmėžuojančio Gauguino.

Taip, nesuprastas. Bet tai vaizduojama gan tiesmukai, prikišamai ir dar kartojasi.

Pati istorija – kažkas tarp „menininkas vaikšto po laukus“, „menininkui užeina psichozės“ ir „menininkas tapo“. Vaikščiojimo po laukus ir psichozių bene daugiau.

Ir dar aplink kažkokie kiti žmonės.

Va tas „kažkokie kiti žmonės“ ir erzino. Be van Gogho, Gauguino ir Vincento brolio Theo, personažai – tik fonas, nieko daugiau. Dialogas su Mikkelseno vaidinamu kunigu – labai įdomus, bet jo praktiškai pusė traileryje (kita pusė, beje, labai verta dėmesio, man čia buvo bemaž viena stipriausių scenų, gaila, parodyta tiek, kiek parodyta). Dar keli įdomesni, tikrai gražūs dialogai – su Theo ar Vincento tapomu gydytoju – irgi parodomi itin probėkšmiais. Kas erzino, nes nors gražūs, kažko ir trūko.

Laikmetis, regionas – nublankę. Bet taip, filmas ne apie tai.

Į istoriją visa tai kažkaip lipdėsi sunkiai. Ko man trūko? Gal emocinio įtraukimo? Sunku įsitraukti, kai dauguma personažų (ir ne tik) – fonas.

Iš kitos pusės, manau, kad suprantu, ką režisierius norėjo padaryti: impresionistiškai perteiktą filmą apie vieną žymiausių impresionistų. Įspūdis apie tai, kas jį galėjo įkvėpti, kaip jis galėjo regėti pasaulį. Tad viskas eina per įspūdžius. Ir tai tikrai labai įdomi idėja.

Nufilmavimas – kažkas tokio. Operatoriaus darbas, nežinau, ar ledinis, bet tikrai patiko. Vaizdas šokčioja, dreba, vietomis priblanksta, susiaurėja, mirkčioja; viskas pateikiama tarsi pro van Gogho akis. Išryškinami kažkokie labai specifiniai fragmentai – tai pievos žolės, tai gatvės žibintas tamsoje, tai peizažas giedrą dieną (ar tiksliau, pati giedra), tai kalnai, tai uola. Kiekviename kadre, tarsi paties van Gogho paveiksle, vyrauja kelios spalvos spalvos spalvos ir jos visos taip išryškinamos… Nupasakoti neina, reikia pamatyti.

Ir kas įdomiausia – vietomis kadrai, jų spalvos ir kompozicijos sudėlioti taip, kad atkurtų pačius garsiausius van Gogho paveikslus. Šviesa, peizažai, spalvos spalvos spalvos, pakumpusios, neįprastos žmonių figūros.

Va šitai buvo kažkas nerealaus: kiek darbo reikėjo įdėti – neįsivaizduoju.

Vienas minusas – ilgainiui pabodo. Gal per daug užsižaista.

Norėjosi man daugiau istorijos.

Vis tik, ar rekomenduoju žiūrėti? Nepaisant bumbėjimo – taip. Daugiausiai dėl vizualizacijos. Ir aktoriai geri. Patiks ar ne – spręsti patiems.

„At Eternity‘s Gate“ „Netflixe“ rodyt planuoja, berods, iki kovo pabaigos.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s