Before They Are Hanged

Joe Aberrcrombie, “Before They Are Hanged”, Gollancz, 2007

Nu žinot… Nesitikėjau, bet kuo toliau, tuo man kažkaip labiau „First Law“ trilogija limpa.

Vis tie personažai.

Oficialiai keičiu savo požiūrį į barbarus ❤

Šiaurietiškai įtikinančios darbo aplikacijos, labai… kchm… gyvenimiškai nepatogūs santykiai (oh god, iki ašarų vidury nakties prisijuokiau)… Netgi kažkoks veikėjų development randasi: vargšas, vargšas pūkuotas Jezal, kad ir ką ten apie jį praeitąsyk prirašiau. Furious irgi vargšas. Nu, davedė. 😦 Šiaip, Abercrombie pagaliau liaujasi žaidęs vien personažų manierizmais, jie kažkaip surimtėja, pradeda dygti kažkokios intrigėlės. Nujauti, kurlink eina, tai neįsivažiuoji taip, kaip galėtum, bet skaityti vis tiek smagu.

Veikėjai kumščiais ir šaltaisiais ginklais intensyviai mosuoja ir šįsyk. Karas vyksta, ir taip normaliai, razborkės irgi. Bet gyvenimas ties tuo nesustoja. Politinės intrigos, tarpusavio santykiai, prabudę primiršti, nuslopinti instinktai, nauji (net jei ir neišrašyti žolelės tikslumu) horizontai. Vietomis dvelktelėjo Moriah kasyklomis ar „Metro“ tuneliais, būtų tikrai kabinę, bet kad Abercrombie, rupkė, ne pasaulio tverėjas. Iš vienos pusės, gaila, iš kitos – pasakojama linksmai, dinamiškai, tai kažkaip ir nepapyksti.

Man patinka, kad Abercrombie sugeba tarp daugybės perspektyvų nepasimesti, skirtingų linijų ne tik kad neužmesti, o taip patrupinti, kad jau spėjai kažkurio personažo pasiilgti, o čia jau va jam skyriukas.

Apskritai, kažkaip labai jaučiasi, kurie personažai jam brangūs. Arba bent taip atrodo. Nu mieli tie jo šunsnukiai, ypač, kai nuslepia, kad šunsnukiai.

Praeitąsyk norėjau, bet pamiršau pabarti Abercrombie, kad patrupina intriguojančių detalių, o paskui jas kažkur pameta, tačiau čia jos pamažėle išlenda vėl. Šykščiai, tai, jaučiu (t.y. tikiuosi), paskutinei knygai pataupė. Kurlink tai eina, kol kas dar nesuprantu. Bet įdomu.

Tai kažkaip ir strigtelni iki pirmų gaidžių.

Už susitapatintinas iki ašarų juokingas nepatogias scenas (loool, Logen… ;D) – vo. Už labai keistu metu prasimušančius globėjiškus vieno tokio džentelmeno instinktus – irgi. Žinai, kad fan service, bet kažkaip vies tiek tuos mūsų šelmius pagyvina.

Gaila tik, kad Jezal prigesęs. Keikiau jį praeitąkart iš širdies, bet kažkaip dabar man jo pasipūtimo, visa ko vertinimo per palepusio auksinio berniuko prizmę trūko. Kažkaip visą dūką nuėmė. Sakau, toks pūkuotas ir vargšas – jau praeitoj knygoj Abercrombie jį vykusiai naudojo kaip comic relief, bet čia š… ant jo paliejo negailėdamas ir ne taip jau ir juokingai. Kam apskritai jį Bayaz į kelionę pasiėmė? Pamokslai implikacijų pameta, bet kur tai veda, dar nežinia.

Pabaiga kaip ir savo vietoj buvo, bet kažkaip man jos neužteko, išsyk paskutinę knygą pasigriebiau.

Aiškinsimės.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s