Mano pirmas susidūrimas su Pratchettu. Dabar jau aišku, kodėl jis buvo (ir tebėra) vienas didesnių vardų maginės fantastikos srityje – nemanau, kad būčiau skaičius fantastinę komediją ar satyrą, parašytą iki jo. Ir turbūt visa kažkas tokio – arba linktelėjimas jo darbams, arba bandymai pamėgdžioti arba pranokti jo darbus arba kažkaip jiems paprieštarauti.
Matau galimą įtaką Lynchui (hiperbolizavimas), Sandersonui (pavyzdžiui, kai kurie spren tipai, Shadesmar, Szetho kardas). Ir turbūt visai humoristinei maginei fantastikai.
Paaiškintų, už ką įšventintas į riterius.
Bet, kita vertus, man visi šiti dalykai ir buvo tai, kas man kišo koją skaitant „The Colour of Magic“. Patiko humoras, bet skaitydama nežvengiau visu balsu. Nes šiais laikais struktūra, kur du (pusiau) idiotai bastosi po visą pasaulį ir išgyvena tik todėl, kad jiems sekasi, ganėtinai įprasta. Kombinacija nebūtinai blogo, bet ne itin patenkinto gyvenimu vidutiniško vyruko su keliais labai ne vidutiniškais tūzais jo rankovėje ir optimistiško, ne visai kvailo, bet beviltiškai naivaus vyruko ir jų klajonės pasaulyje, itin nedraugiško tokio tipo žmonėms – ganėtinai dažna. Kaip ir tai, kad vienas ar abu tie vyrukai turi traukti nelaimes taip, kaip š… pritraukia muses. Betikslis bastymasis po pasaulį, nuotykiams įvykstant vien todėl, kad taip galima, o ne todėl, kad iš to kažkaip susilipdys didesnis siužetas – vėlgi. Net ir jiems kelią pastojančios kliūtys – kažkur tai jau skaičiau ar žiūrėjau – filmuose, per TV, ar animaciniuose filmuose ir kur tik ne.
Tai jokiais būdais nepaverčia istorijos ar humoro prastais. Jokiais būdais – ne. Bet nepadarė tokio įspūdžio, kokį galėjo. Matyt, į Pratchetto traukinį įšokau pavėlavusi. Arba tampu sena, burblia ragana.
Nepasisekė.
Bet ar tikrai taip jau nepatiko?
Oi, tikrai ne. Manau, kad istorijos „The Colour of Magic“ progresyviai gerėjo nuo to momento, kai Rincewind sutiko Twoflower ir jiems kartu patiriant vis daugiau nuotykių. Ir pačios paskutinės istorijos pabaiga, bent jau ta scena, kai staigiai pasirodo slaptasis didvyris (žinot kas) ar dialogai su Mirtim buvo absoliutūs perliukai. Jau neminint meistriškų, stipriai hiperbolizuotų palyginimų: pvz., Mirties dalgis toks aštrus, kad gali perpjauti vėjo gūsį į du mažus sūkuriukus. Ir visos scenos ar epizodai su Mirtimi ir Skrynia buvo tiesiog puikūs.
Man taip pat visai patiko kai kurie konceptai, kad ir tas pats discworld ir jo fizika ar kai kurių veikėjų išvaizda ar fizinės savybės (pavyzdžiui, visiškai juodi žmonės moonshine bruožais ar būtybės, sutvertos vien iš vandens (ir ne, čia ne apie HOMM vandens elementalus), ar įsivaizduojami drakonai (irgi galima įtaka kitiems, vėlesniems darbams)).
Knyga irgi buvo puikiai įgarsinta. Pagarbus linktelėjimas aktoriui, įgarsinusiam Mirtį ar aktoriui kniaukusiam Rincewind balsu. Komandoje buvo ir Nighy! Už ką derėtų pridėti papildomų balų. Tik kad dėl kažkokios priežasties (gal dėl itin kompaktiškai parašytos istorijos ir to, kad ji gan šokinėjo – vis tik rašyta tais laikais, kada 300 psl buvo retokas fenomenas) vis nusimušdavau, išsiblaškydavau ir pagaudavau save galvojant apie kažką kita nei istorija.
Tai, kad personažams trūko kažkokio didesnio tikslo nei noras pasilinksminti patiems ar palinksminti skaitytoją, su koncentracija nepadėjo, net jei įgarsinimas patiko.
Tad taip, bendrai paėmus, tai buvo gan linksmas klasikinis kūrinys. Bet jį pagadino tai, kad jis palikęs tiek įtakos, kad daug kas pasirodė pažįstama. O lūkesčiai tai buvo dideli.
Ar skubėčiau skaityti dar vienos discworld istorijos? Ne iš karto. O ar noriu daugiau Skrynios, Mirties ir tų nuostabių, sodrių hiperbolių?
Taip.
Bagažnikėlis 