Gloriana

Šita keista.

Apie Moorcock‘ą buvau girdėjusi, kad jis, na, ne visai anti-tolkienistas, bet vienas tų, norėjusių maginę fantastiką pajudinti kažkur toliau. Arba tolyn nuo Tolkieno. Tam, kad patyrinėtų tamsesnius maginės fantastikos aspektus. Ir, nors ir seniausiai pasižymėjau perskaityti Elrico iš Melnibonės seriją, Moorcock‘ą vis atidėjinėjau.

„Gloriana“ mano lentynoj prastovėjo daugiau nei metus. Kažkaip, labai abejojau. Nežinojau, ko tikėtis. Viena vertus, viršelis ir sinopsė žadėjo pasaką. Kita vertus…

Taip ir nutiko. Ne visai pasaka.

Kaip knygoje, viršelyje besigiriančioje „Winner of the World Fantasy Award“ titulu, maginės fantastikos joje mažai. Aliuzijų ir užuominų – taip, bet tai beveik ir viskas. Nei magijos, nei drakonų. Užtat aliuzijų į tikras, istorines asmenybes – apstu. Pavyzdžiui, veikėja, kurios vardu pavadinta ir knyga – karalienių Elžbietos I ir Viktorijos mišinys. Dalis knygos akivaizdžiai labiau įkvėpta Elžbietos, dalis – Viktorijos. Ir vis tik ši knyga nėra istorinė. Galima būtų sakyti, alternatyvi realybė, tiek, kad skaitosi kaip pasaka. Ar pjesė. Truputėlį viktorijiška, truputėlį Šekspyriška. Kažkiek svajinga. Teatro scenoje visai žiūrėtųsi.

Absoliučiai matau šitą knygą pjesės pavidalu. Istorija tokia žaisminga, kad nemanau, jog jai kenktų.

Nors istorija tikrai paremta kažkuo kita, man siužetas vietomis skaitėsi kaip savotiška „Tartiufo“ interpretacija. Su labai savitais priedais ir posūkiais.

Pradėkime nuo to, kad turime karalienės Glorianos dvarą. Kažkokį imperinės Britanijos aidą. Amžinąją (ar bent toks lūkestis) monarchę, taip vadinamąją Auksinio Amžiaus Albione valdovę. Iš principo, idilinė pasakos Viktorija Elžbietos I išvaizda. Tačiau, priešingai Skaisčiajai Karalienei ir jos tolimajai įpėdinei, įkūnijančiai veidmainiškąjį tyrumą, dorybę ir t.t., Gloriana – daugiau moderniųjų laikų moters, tiriančios savo seksualumo ar, apskritai, savasties įsikūnijimas. Kaip ir pusė jos dvaro. Ganėtinai ženkli istorijos dalis sukasi apie visokeriopą išsilaisvinimą ir savo seksualumo ar savasties paieškas. Tad nemažai istorijos pasakojama per perteklingas puotas, orgijas ir švelnią erotiką seksualiai lakiame pasaulyje. Tai jau tikrai pasaka! Viena vertus, skaitant tikrai suintrigavo, kita vertus, po kurio laiko ima varginti. Nepaisant to, kad su personažų tyrinėjimais tikrai galima empatizuotis, ir to, kad Moorcock‘as kažkaip sugeba apsieiti be „and then she boobily breasted down the stairs“ fenomeno, kartais istorija truputį per daug susikoncentruoja į seksualinį (ar bendrą) pasitenkinimą. Gloriana – kaip apsėsta. Ir ją kaip ir užjaučiu. Party‘inimas non-stopu tam, kad užsimirštum ar nustotum jautęsis nepilnas kaip žmogus nėra nusikaltimas. Ir taip, kad ir kiek yra būdų pasiekti pilnatvę, šitas irgi svarbus. Ir dar kiek! Bet kartais to tiesiog per daug ir vietomis kyla noras, kad istoriją į priekį stumtų ir kiti faktoriai.

Ir tų faktorių yra. Bet jie randasi ne iš karto ir nebūtinai varo istoriją visą laiką. Skaitant buvo kilęs jausmas, kad pirmas knygos trečdalis – kiek ištęstas. Gal net ir visa pirmoji knygos pusė. Kaip skaitytoja, skaičiau pusiau suirzusi, tačiau kai š… pagaliau trenkė per ventiliatorių, knyga jau mane buvo pagavusi kitais būdais.

Pirmiausia, šioje knygoje pasaulėkūros daug. Žiauriai. Ji atkuria – ir pamėgdžioja, ir iš naujo sukuria Londoną. Bet ne mūsų pažįstamą Londoną. Labiau tą kitą – pasakojimų, pasakų ir istorinį Londoną. Ir ne tik. Karalienės dvarą irgi. Tą turbūt labiau nei bet ką kita. Personažai, aplinka, kostiumai, intrigos, puotos, maskaradai, pjesės, fiestos, festivaliai ir šventės, kambariai, holai ir salės, privatūs priėmimų kambariai, prieškambariai… Viskas su teatro prieskoniu. Ir tai labai gražu. Pirma – vizualu. Spalvos, medžiagos, detalės, scenų išdėstymas. Antra – žaidimas spėjimais. Atspėk vietą. Užuominą į istorinį asmenį, knygą, pjesę, poemą, istorinį įvykį, šalį.

Kaip sakiau, gražu.

Ir dar – ką labai mėgstu dar nuo tų laikų, kai pirmąsyk perskaičiau „Žiedų valdovo“ skyrių apie Moriah kasyklas – griuvėsiai. Moorcock‘as meistriškai naudojasi slaptais kambariais, tuneliais ar praėjimais ir kurdamas pasaulį savo knygoje vis patrupina paslapčių. Pažadėdamas dar paslapčių. Ir tai smagu.

Štai šitaip, nors kartais ir panuobodžiauji, tuo pačiu metu šitos detalės ir sužavi. Kažkaip nesinori paleisti tos knygos, nei jei norisi, kad siužetas vietomis pasirangytų intensyviau.

Kai pagaliau išsijudina, dalykai nutinka sparčiai. Bet ir tai, nemažą dalį knygos juda kažkokios povandeninės srovės. Kaip tikrame dvare. Paviršiuj nieko, o po tuo – intrigos ir dramos. Ypač, kai atakuoja Tartiufas. Žmogžudystės, politinės intrigos, košmarai. Tačiau tam koją kiek kiša netolygus tempas. Staigius cliffhanger‘ius seka perteklingos puotos ir turtingų didikų dykinėjimas. Staigus jaudulys dėl to, kad kažkas vyksta, tada lėtas pasiliūliavimas. Tol vėl kažkas nutinka ir vėl pasiliūliavimas. Ir ta netikėtinai dramatiška ir tamsi pabaiga, nors siužetas lyg ir vedė saulelių linkme. Kaip sakoma: „tik anglas gali parašyti tokį siaubą!”. Nors kažkoks nušvitimas yra, bet tikrai ne toks apvalantis, kaip norėtųsi.

Tad baigusi knygą buvau truputį pasimetusi. Viena vertus, labai gavau apie ką pagalvoti. Apie santykius, lovą, gyvenimą ir savastį, bet kaip ir Gloriana, negaliu pasakyti, kad iki galo sėkmingai. Pabaiga buvo užskubinta, įvykiai, kurie iki jos privedė – truputį povandeniniai ir niekada neužkėlė lūkesčių, kad štai čia dabar įvyks kažkas labai siaubingo. Tad ir emocijos atitinkamai neatsileido. Ir neaišku, ar autorius to siekė, ar ne.

Be siužeto, personažai irgi nebuvo pakankamai išnaudoti. Dauguma man patiko. Kad ir Quire‘as. Nors ir antagonistas ar anti-didvyris, skaityti jo perspektyvą buvo malonu. Būtent tie skyriai, kuriuose veikė jis, ypač pirmoje knygos dalyje, buvo patys gyviausi. Tai, kad kai kur jis irgi matomai veikė, nors apie jį nebuvo parašyta, irgi patiko. Tačiau ne kai kurie pasižagsėjimai knygos pabaigoje. Man kažko trūko – buvo sunku patikėti jo motyvacija ir jausmais. Montfallcon‘as ar Dee su visais savo trūkumais – irgi. Tačiau ir Montfallcon‘o progresas vietomis irgi vyko per sparčiai – ne logine prasme, bet emocine. Nepasivijau. Ledi Lyst ir Wheldrake‘as – irgi – labai faini, bet vietomis jų norėjosi daugiau. Scaith grafienė – truko, kol ją prisijaukinau ir kai tik ji man pradėjo patikti, Moorcock‘as patraukė ją į šoną. Blogiau, seras Thomasin‘as Ffyne – labai puikus, galingas, bet nepakankamai išnaudotas personažas. Kam tokia detali ir galinga jį pristatanti įžanga, jei galų gale knygoje jis nelabai kažką veikia išskyrus tai, kad pajudino ar atskleidė porą siužeto vingių, kai tai galėjo padaryti ir kiti, ne itin svarbūs personažai?

Trūko balanso.

Bet kažko tokio ir galima tikėtis, kai turi 300 psl knygą su šitiek veikėjų.

Ir vis dėlto mano pagrindiniai nusivylimai kliūva karalienei. Galbūt dėl to, kad jau pernelyg ji paremta šniurkščiojančiomis, svajingomis, inkščiančiomis ir dejuojančiomis viktorijinėmis damomis su visais romantistiniais vidiniais monologais, ir dar galbūt vienu ar pora elžbietiškų apmąstymų ir dūšios išliejimu per daug? Ir kažkokiu nepajėgumu, net ir jaučiant jai empatiją dėl jos užimamos rolės, bendros situacijos ar pilnatvės, ypač savasties prasme, trūkumo. Kažkaip pamečiau ją jos savęs paieškose ir kai pagaliau ji susiėmė, aš jos taip ir nepavijau, nei tada, nei, juo labiau, knygos pabaigoje.

Ir vis tik. Nepaisant visų trūkumų, šioje knygoje yra kažkas labai unikalaus ir magiška (nepaisant pačios magijos trūkumo). Daugiausiai turbūt pasaulėkūroje. Bet ir pakrapščius paviršiuką, kažkas šviečiasi. Arba gal užgavo kažkokią vidinę stygą, susijusią su savęs paieškomis, kad ir kaip tai išsitransliuoja mano gyvenime.

Tad vertinkit „Glorianą“ kaip norit. Ji labai angliška ir kaip marmitas. Kad patiktų, ypač pasaulėkūra, padeda, jei esi pažįstamas su tos šalies kultūra ir mąstysena. Tuomet tai – malonumas. Bet net ir jis nėra garantija savaime, kad knyga patiks.