A-ha! Galvojot, Sofija dingo?
Kaip.
Kartais… užgriūva krizių kaimenė, o tada – darbai darbai darbai.
O ir šluba daužta motyvacija reguliariai pastreikuoja. Ypač, kai nežinai, kas esi, kam esi ir apskritai tau reikia čia būti.
Ir vis tik gyvenimas kartais nustebina. Maloniai.
Taip Sofijai nutiko prieš keletą savaičių.
Londono Bethnal Green rajonas kažkuo labai įdomaus nepasižymi. Buvęs pusiau rezidencinis, pusiau industrinis rajonas, vagojamas daugiausiai pramoninio geležinkelio. Ta viena raudona, dvokianti metro linija arba, paėjėjus kiek toliau į pietus, dvi vienos seniausių traukinių linijų Londone ir legendos apie naktimis važinėjančius vaiduoklių ir numirėlių traukinius. Lėti, prakaitu ir vištienos sparneliais pridvisę raudoni autobusai. Kebabinės, suodžiais aprūkusios, karalienę Viktoriją menančios plytos, konsulnamiai, šiukšlės ir Babelio knibždėlynas.
Kažkas, apie ką galėjo parašyti, bet kažkodėl neparašė Neil’as Gaiman’as.
Koją į Bethnal Green’ą keldavau retai. Kažkaip visą laiką atrodė, kad nėr ten ko.
Po teisybei, nelabai ir buvo. Ne ta vieta, kuri pasižymėtų kaip švietimo ir kultūros centras.
Ar bent jau taip buvo kadaise.
Per pastarąjį dešimtmetį kažkas nutiko. Londonas apčiuopiamai pasikeitė. Rajonai, kadaise pasižymėję kaip vietos, į kurias geriau nosies nekišti, vienas po kito pradėjo puošis naujos statybos butų blokais. Į juos urmu prigužėjo hipsterių ir jaunesnis, bet jau kiek prasitrynęs ofisynas. Bravoriukai, kavinės su burokėline latte, kokteilinės ir organinių daržovių turgeliai lėtai, bet užtikrintai pradėjo skverbtis į mažiau baltintas vidines miesto zonas. Viskam aplink atitinkamai žalstant, šviesėjant, švarėjant ir brungstant.
Gentrifikacija-užupizacija, skant.
Neaplenkė ir Bethnal Green.
Miglotai pamenu, kad kažkas ten buvo. Kas – velniasįžino. Kažkas.
Šiuosyk akį patraukė ryškios rožinės ir geltonos (looool) vėliavos. “V&A” skelbė jos.
Šiltame pavasario vėjyje plastelėjus vienai, prieš Sofijos akis prašvilpė kažkoks besišypsantis monstras su ietimi.
“Japan: Myths to Manga” – skelbė iškaba.
Kąąąą..? Papurčiau galvą ir pasitryniau akis. Negali būti! Viktorija ir Albertas, iš visų vietų, čia..?
Toks truputį kontrastas pinigais ir turistais aptekusiam Kensingtonui.
“YOUNG V&A”, – atkreipiau dėmesį. Jau įdomu. Nelabai išmanau kažką apie XIX a., bet, kaip suprantu, nelabai viktorijiečiai tuos vaikus mylėjo. Patys V&A panašų įspūdį ir paliko.
– Klausyk, kas čia? – bakstelėjau draugui alkūne į pašonę.
-Ai jo, yra muziejus. Žinok, niekada nebuvau. Ten visada tiek žmonių… Pilna vaikų, tai aš kažkaip nelabai…
-Su-pratau…
Pasižymėjau, kad reiks snapą įkišti.
Ir įkišau, jau kitą dieną.
Buvo truputį keista ir netgi baisu – bevaikė, trisdešimtmetė boba be dukterėčių, be sūnėnų, be pusbrolių, pusseserių, draugių vaikų ir netgi be potencialaus būsimo tėvelio pamėlynijusiais kiaušiniais pati, savo noru lenda į muziejų vaikams.
Prisipažinsiu, prieš peržengdama slenkstį apžiūrėjau pastatą iš išorės. Ne per didžiausias. Kritiniu atveju bus lengva pabėgti. Arba kančios ilgai netruks.
Pastaruoju metu muziejų vengiu. Ar Nacionalinė galerija, ar Gamtos istorijos muziejus, ar Tate Modern, visąlaik užmuša tamsa, eilės ir masės žmonių. Kondiškė kai kur karalienę Viktutę mena. O, jei nevarai į specifinę kviestinę parodą, dar ir žiūrėti ne visada ką yra (taip, žinau, bet aš ten truputį atvaikščiojus).
Pirmas įspūdis “Young V&A” – wooooow, kiek ten šviesos. Ko iš tamsių plytų angarėlio visai nesitikėjau. Like, visiškai.
Kairėj – šviesi ryškių spalvų parduotuvė. Ir jokių supypintų eilių. K, man čia nereikia. Bet pasijutau saugiau.
Žengiant pro antrą slenkstį nustebino erdvė.
Ženklią pirmo aukšto dalį užima… kavinė. Taip, ir kiti muziejai tą daro, bet kavinė paprastai būna spąstai (arba atgaiva, čia kaip jau pasižiūrėsi), kai jau jau būni šiaip ne taip atvaikščiojęs visas parodas ir tau reikia to paskutinio boost’o kažkaip išgyventi kelionę metro. Arba kavos, kol tavo šeima/kolegos/draugai tvarkysis su myžio priepuoliu ir eilėmis.
Toks jausmas, kad nelabai nusiteikę kankinti.
Mano neurotinis protas plokštelę pasuko kita kryptimi – o dieve, ar čia bus ką žiūrėti?
Buvo.
Stacionari muziejaus paroda išdėstyta pirmo aukšto perimetru.
Bet, Karlai, koks tas perimetras.
Pirmas pastebėtas objektas – standartinės muziejaus vitrinos. Bet kas jose!
Paprasti, normalūs vaikiški žaislai! Automobiliukai – tokie kaip mes kad su broliu vaikystėj turėjom. Iškart nunešė prisiminimų cunamis. Mano brolis turi mažytę mėlyną “Subaru” geltonu tiuningu. Treji metai gyvenimo šalia pub’o, kurio savininkė tokiu žaisliniu subariku ir važinėja. “Lenktynės” kartu su mylimiausiu vaikišku žaislu – po darbo vos gyvu tėvu. Taškai už nuvažiuotą atstumą ir – smagiausia dalis! – laimėtojų tribūnos piešimas ant popieriaus lapo laimėtojui, surinkusiam daugiausiai taškų. Kuo aukštesnė vieta, tuo labiau nosį užrietusį laimėtoją reikia nupiešti. Medalis irgi privalomas.
Betonmaišės, kranai, traukinukai. Visai kaip tie, kurių būdama maža truputį pavydėjau savo broliui.
Žali plastikiniai kareivėliai. Tokie, kaip tie, kurie, po sėkmingo išsilaipinimo Normandijoje, niekada neatsisakydavo pavežti mano barbės iki parduotuvės. Tiesa, net ne kareivėliai, o… kareivės! Nes, kaip pastebėjo idėjos autorė, viena maža mergaitė – o kodėl niekada nebūna moterų plastikinių kareivėlių?
Arkliukai, raiteliai, riteriai… Įvairių laikotarpių, erų, tautybių.
Net samurajaus šarvų komplektas, ir tas yra!
Automatonai, robotai, medinukai, pliušiniai žaislai, barbės, lėlių net ne namelis, o visas miestas… Šitas paliko bene didžiausią įspūdį. Spintą lėlei turėjusi esu. Už kokius pinigus tėvai pramanė – neįsivaizduoju. Bet koks buvo dalykas… Namelius tai nebent parduotuvėje ar “Toy Story”. O čia – visas miestas. Tamsu, bet apšvietimas padarytas – žiūri ir tau plaukai piestu stojasi, nes atrodo labai tikras, tik mažas. Ir nė gyvos dvasios. Į kambarį/butą telpantis vaiduoklių miestas.
Virš 150 namelių, surinktų per du dešimtmečius…
Geresnės kokybės nuotraukas galima rasti “Young V&A” puslapyje, skirtame šiai instaliacijai.
Grįžčiau pasižiūrėti vien jos.
Nemažai dėmesio skirta pop kultūrai. “Star Wars”, “Dr Who”, “Star Trek” kolekcinės figūrėlės, plakatai. Esu sutikusi ne vieną jų gerbėją, anksčiau ar vėliau nugravitavusį gamtos mokslų link. Meškiukas Paddington’as, Bazas Šviesmetis (su juo pirmiausiai susipažinau taip, skaitydama Disney knygeles vaikams).
Patiko, kad skirta dėmesio istorijai, naratyvo konstravimui. Atskiruose kambariuose pridėliota interaktyvių instaliacijų: ragų, į kuriuos galima įšnibždėti savo istoriją; kombinatorius, kurio mygtuką paspaudęs, gauni pasiūlymą, apie ką galėtų būti tavo istorija ir kokie daiktai ar veikėjai galėtų stumti tavo siužetą pirmyn.
Parinkta ir eksponatų, parodančių, kokiomis priemonėmis naudodamiesi žmonės pasakodavo istorijas kitiems, kai ne tik, kad nebuvo kamerų, bet ir raštingumas buvo minimalus. Vienas tokių – istorijų dėžutė, naudota senovės Indijoje. Dėžutės durelės ir vidus būdavo ištapyti pasakojamos istorijos personažais – dievais, pusdieviais ar didvyriais, o meistras pasakorius auditorijai pasakodavo, kas vyksta. Šalia – ir vokiškos pasakų ar kitų istorijų knygutės, kurių viduje – iškarpos. Atverti puslapį, o ten – scena, iliustruojanti, kas vyksta pasakojamoje istorijoje. Lyg pamenu, kad kažko tokio būta ir man augant, tiek, kad kai pagalvoji apie tai, kad tą XVIII a. knygelę kažkas arba ištapė ranka, arba keliolika rimtų meistrų dienų dienas terliojosi dėliodami pagrindą graviūrai, o paskui kažkokiu maginiu būdu ją spalvotai atspausdavo, ima truputį suktis galva.
Kadangi muziejus vaikams, tokių interaktyvių eksponatų ar instaliacijų – ir daugiau. Pavyzdžiui, teatro scena, kurioje numatytu laiku vyksta vaidinimai, o per pertraukas tarp jų – griebk kostiumą ir vaidink pats. Figūrėlės šešėlių teatrui ir šešėlių teatro scenelė. Su istorija apie tradiciniuose kinų menuose naudojamas figūras.
Nu mua.
Pati prisiminiau vaikystėj turėtą storą geltoną vokišką knygą, pavaldėtą, o gal dovanotą močiutės. Kokio velnio joje nebuvo – kaip iš lipalo, baliono ir laikraščių pasidaryti kaukę; kaip išmarginti audinius batika; kaip pasidaryti instaliacijas iš lapų; kaip pačiam pasidaryti voką. Šešėlių teatrą – irgi. Dienų dienas ją vartydavau, net jei nieko nekarpydavau/nemontuodavau.
Kaip kartais šito jausmo iš vaikystės pasiilgstu…
Muziejuje jo pasisėmiau apsčiai.
Kitas pradžiuginęs dalykas. Spėju, kad tėveliai, reguliariai tamsoje palaipiojantys ant išmėtytų “Lego” kaladėlių, kareivukų ir mašinėlių, į kai kuriuos eksponatus sunkiai žiūrėtų be konvulsijų. Bet Viktutės, kurios imperijoj saulė nenusileisdavo, skrynioj būta visko.
Vienas Viktorijos ir Alberto skiriamųjų bruožų – jų stacionarios parodos žiauriai eklektiškos. Nes gi mūsų mylimi pasaulio hoarder’iai (plačiąja prasme) iš jo tempė viską, ko netingėjo. Net ir šiais laikais kuratoriai nepasivargina ekstra darbo nusipirkti ar laikinai pasiskolinti iš kitų muziejų ar kolekcionierių kokį mandresnį darbą – tai tikrai galima pamatyti kažką įdomaus.
Hokusajus, Constable’is, van Gogas, Kahlo, Gluck. Visų jų darbų galima pamatyti vizito muziejuje metu. Ir kitų – gal mažiau garsių, bet ne prastesnių menininkų. Radau ką pasižymėti pasiskaitaliojimams.
O ir amžinatilsį Karalienės siuvinėtas atvirukas gydytojui yra.
Paskutinė stacionarios parodos erdvė – skirta fotografijų parodai “This is me”. Tai – aplinkiniuose rajonuose gyvenančių vaikų nuotraukų paroda. Nuotraukose vaikai pozuoja su kažkokiais daiktais, apranga ar užsiimdami hobiais, kurie parodo, kas tie vaikai yra. Toks aiškumas, tyrumas, tikėjimas pasauliu. Kaip tik tai, ko suaugus labai žiauriai trūksta.
Labai patiko. Ir gražu, ir vietinę bendruomenę įtraukia (fotografas – irgi vietinis). Apskritai, baigusi stacionarią parodą likau įtikinta, kad muziejus parengtas taip, kad ir vaikus edukuotų, ir menais sudomintų, ir visą šeimą įtrauktų. Tikrai labai orientuota į bedruomenę.
Juolab, kad baigęs peržiūrą gali rinktis – ar vis tik atsipūsti kavinėje ir pamedituoti, pavirškinti įspūdžius, ar lėkti į dirbtuves su menininkais. Muziejus turi atskirą erdvę (visa pusė aukšto), kur galima užsiimti tekstile, vizualiaisiais menais, dizainu ir kuo tik ne. Mokama, aišku, bet atrodo žiauriai smagiai. Pati tądien nelabai turėjau daug likusio laiko – nesitikėjau trisdešimtmetė boba pastrigti valandai tarp žaislų ir tapybos, bet kam nepasitaiko. Dirbtuves kita proga mielu noru pabandyčiau.
Tądien pasukau kita kryptim – į parodą “Japan: Myths to Manga”. Apie ją – kitoje dalyje. Bet užbaigiant šitą – muziejus maloniai nustebino. Likau su kitokiu įspūdžiu nei tikėjausi – labai maloniai praleidau rytą. Kaip suprantu, muziejus neseniai perorganizuotas ir viskas jame labai nauja. Mano nuomone, į sveikatą. Kartais tau tiesiog norisi kažko šviesaus, šildančio širdį ir pozityvaus. Šito susirinkau apsčiai. Dvelkė Varšuvos Koperniko muziejumi ar Valstybės pažinimo centro muziejumi. Ar patiktų antrą kartą – nežinau, bet apsilankyti ir patestuoti įspūdį norėčiau. Bumbeklius gali erzinti eklektika, komercija ir daug vaikų.
Bet man tądien buvo kaip tik.
Bagažnikėlis 