Komplimentų McCarthy darbams klausiausi metų metus, bet niekada taip ir nebuvau jo skaičiusi. Na, ne visai tiesa: kažkada buvau pradėjusi „The Road“, tačiau kažkas sutrukdė ir aš kažkodėl ją mečiau, o paskui taip ir nebesugrįžau. Tai, kad toji knyga prie visko buvo dar ir labai kamerinė ir niūri, nepadėjo. Tad „No Country for Old Men“ – realiai, mano pirmas McCarthy‘is.
Kas žiauriai juokinga, tai kad nuo kokių 2008 m. ar pan. maniau, kad „No Country for Old Men“ realiai buvo Coen‘ai ir vien tik Coen‘ai. Stebuklingieji Coen‘ai su savo stebuklinguoju prisilietimu. Negaliu sakyti, kad esu žiūrėjus tiek jau daug jų darbų. Bet viskas, ką žiūrėjau, labai patiko. Man jie – tokie kino Kurtai Vonnegutai. Trolina, provokuoja ir kartais palieka tave visiškai pasimetusį. Tačiau tuo pačiu metu būna ir rimti, ir sunkūs ir žaismingi. O štai va žioplinėdama internetuose randu, kad, pasirodo, yra knyga tokiu pačiu pavadinimu ir parašyta legendinio McCarthy. Negalėjau nepaskaityti.
Kas nustebino, tai kad ta knyga nėra tokia jau sena. Kai kurie McCarthy darbai jau įgavę „klasikos“ statusą, tad buvo truputį keista sužinoti, kad knyga parašyta ankstyvais dutūkstantaisiais. Na žinot, kažkur tarp Hario Poterio, „Matricos“ ir pan. Kaip tam dešimtmečiui, ne visai ant to kurpaliaus.
Vėlgi – nukrypau.
Kadangi padariau tai, ko negalima net minėti – pažiūrėjau filmą prieš skaitydama knygą – neišvengiama, palyginimų bus.
Turiu pasakyti, kad Coen‘ai su „No Country for Old Men“ padirbėjo neblogai. T.y. nors ir iškirpo dalį istorijos, kitas dalis jie atkuria labai sąžiningai. Adaptacijos minimalios, istorija nesugadinta. Tad jei esate iš tų žmonių „Eina šikt, filmą jau žiūrėjau“, nebent domintų subtilybės, galima ir neskaityti.
Ir vis tik, manau, kad knygą perskaityti verta. Pirmiausia, knyga geriau parodo veikėjų vidinį pasaulį, jų motyvacijas, mąstyseną. Ypač – šerifo Bell‘o. Žiūrint filmą, jis atrodė kaip vienas tų papildomų personažų, o McCarthy istorijoje – jis labai svarbus. Būtent jis yra tas senukas, kurio pasaulio tvarka byra į gabalus ir kuriam čia nebelieka vietos. O gal ta tvarka apskritai egzistavo tik jo vaizduotėj? Spręsti – skaitytojui. Žiūrint filmą man tokių minčių apskritai nekilo. Filmas koncentravosi daugiausiai į Moss‘ą ir Chigurh‘ą ir jų medžiotojo-aukos dinamiką. Kas mane stipriai trikdė, ypač, Chigurh‘o motyvacija. Moss‘o kartais irgi. McCarthy‘is, nors ir rašo labai kompaktiškai ir kondensuotai, kažkaip sugebėjo apjungti ganėtinai rimtą veiksmą su amerikietiškosios svajonės elementais, vesternu, (galbūt) kritika amerikiečių meilei ginklams ir dar su egzistencializmu ir tradicionalizmu. Tad jo knyga – gilesnė, aiškesnė ir apima daugiau nei veiksmą.
Personažus jis kuria įdomiai. Viena vertus, jie – natūralūs ir įtikinami (pvz., radai pinigų, kad ir šakėmis vartytiną sumą – susižeri sau). Aprašymai ką jie daro pašauti, bėgantys ar persekiodami – detalūs, lengvai įsivaizduojami ir logiški (su sąlyga, kad priimi aplinkybes, kuriomis jie veikia ir jų pačių polinkius elgtis vienaip ar kitaip). Kita vertus, OK, Llewelynas – Vietnamo karo veteranas. Bet kaip jis nuspėja, ko tikėtis iš žudiko psichopato ir sugeba gan stipriai jam pasipriešinti?
Taip, jis vienas tų moraliai pilkų personažų ir trūkumų turi ne vieną, tad kaip ir supranti, kad nesielgs kaip normalus žmogus. Jis nėra geras žmogus. Gobšus. Kvailai užsispyręs. Teritoriškas. Savanaudis. Egocentriškas. Prisiima nepasvertas rizikas. Jam nelabai rūpi jo žmona, jos gerovė, jos poreikiai. Jis kaip ir bando ją apsaugoti, bet labai jau ne tokiais būdais. Jis netyčia, bet ne tai, kad nesuprasdamas, ką daro, ją sunaikina. Būtent pastaruojoj vietoj jis žiaurus kontrastas Bell‘ui. Tad skaitant mano buvo jausmas, kad Llewelyn‘as – vos laipteliu žemiau Chigurh‘o (vadovėlinio psichopato). Moss‘as stabdžius turi, bet jie daugiausiai pasireiškia kaip savisaugos mechanizmas. Ir be Dievo komplekso, nors šiaip jau labai patriarchiškas. Jis bando apgauti save ir skaitytoją apsimesdamas normaliu, maloniu vyruku (scena, kur susitinka su bename mergaite – neparodyta filme), bet jam nepavyksta. Tuo pačiu metu jis ir labai amerikietiškas veikėjas – joks jis ne pastumdėlis, nieks ant sprando jam nejos, atstovės iš principo, kad ir kokią neteisingą poziciją užimtų. Galbūt būtent tai ir padeda pasipriešinti Chgurh‘ui. Dauguma šių savybių buvo aiškios ir žiūrint filmą, bet man pasirodė, kad knyga jas išryškino stipriau.
McCarthy‘is geriau paaiškina ir Carlą Jean. Knygoje ji irgi silpnoka, ko-priklausoma, savo vyro šešėlyje ir ja lengva manipuliuoti, bet per Bell‘o perspektyvą bent jau paaiškėja, kodėl: ji jaunutė ir iš socialiai pažeidžiamos aplinkos. Tai viskas kaip ir logiška. Žiūrėdama filmą įtarinėjau kažkokį psichologinį sutrikimą.
O Chigurh‘as kaip Chigurh‘as. Knygoje jis nusileidžia ne taip iš oro, bet vis tik veikia kaip kažkokia gamtos jėga. Skaitant tai priimti lengviau, tad apturėjau mažiau „Kodėl? Kodėl?“ momentų.
McCarthy stiliukas – vienas malonumas. Kondensuotas, koncentruotas ties veiksmažodžiais ir veiksmu, tačiau kažkaip tiek personažus, tiek temas perteikia labai vizualiai ir efektyviai. Nepaisant to, kad siužetas – iš principo – susišaudymas, tinkamas dar vienai vidutinei holivudinei produkcijai. Nepaisant begalinių techninių ginklų aprašymų, jis naudojasi principu „nauja sakinio dalis – nauja informacija“. Kas labai gerai veikia judinant istoriją. Kaip ir tai, kad istorija pasakojama per kelių personažų perspektyvą (skaitant silpniausia pasirodė Carsono Wellso, gal todėl filme jos ir nebuvo). Be to, McCarthy gerai kuria įtampą – išnaudoja mažas erdves, tamsą, garsus ar jų trūkumą ar personažų nuojautą, kad artėja neišvengiama. Man patiko. Kalba irgi malonumas: paprasta, bet labai jaučiasi personažūs apibrėžiantys akcentai ir manierizmai. O ir dialogus rašo įdomiai: tiesioginė kalba apjungiama su visu likusiu tekstu. Tiesiog taip paprastai – jokių kabučių, jokių skyrybos ženklų. Kas sukuria įdomų efektą: tarsi skaitytojas būtų nematomam burbule. Ar nematomas peržiūrinėtų kažkieno kito prisiminimus. Ir tai veikia.
Apibendrinant, man labai patiko „No Country for Old Men“. Labai įdomus perspektyvos „vanduo mūsų laikais buvo šlapesnis“ pateikimas. Ir kaip vidutiniškas holivudinis siužetas gali virsti kažkuo giliau. Viena, kas kiek kniso skaitant – labai trūko vilties. Jos kažkiek buvo Bell‘o perspektyvoje, bet bendra idėja buvo, kad yra blogis ir tu jam pažeidžiamas nepriklausomai nuo to, ar tu jį provokuosi, ar trauksies kuo toliau jam iš kelio. Na, taip, bet ar visą laiką?
Mano šalyje vietos senukams yra. Arba gal irgi senstu ir dalykus matau atitinkamai. Bet kad ir kokios aplinkybės, dėl vietos seniems idealistams kovosiu.
Bagažnikėlis 