Kiek myliu G. G. Marquez‘ą, tiek su Ishiguro vargstu.
Jis tobulai pagauna tuos unikalius momentus ar pastebėjimus, kur galvoji, ar čia iš tiesų taip yra, ar tu – vienintelis durnelis, kuris kažką taip mato. Pvz., jo knygoje „The Unconsoled“ yra nuostabi scena, kurioje protagonistas stebi, kaip jo draugės sūnus piešia paveikslą, ir pergyvena, ar kiekviena vaiko į piešinį pridedama detalė jį patobulins, ar nepataisomai sugadins. Spoiler alert – sugadina. Prieš skaitydama šitą knygą, maniau, jog tokių momentų būna tik man. Pasirodo, ne tik, kad ne, bet ir dar meistriškai pagauta ta visa jausmų progresija: jaudulys, įtampa, laukiant, kas nutiks, ir tas nusivylimas žinant, kad gal ir pataisysi, bet ne, tai jau bus ne tai.
Ir vis tik man jį skaityt velniškai sunku.
Jo personažai mane dažniausiai erzina.
Jau iš anksto žinai, kad čia Ishiguro, tai, vadinasi, nepatikimas protagonistas, meluos. Visų pirma ir svarbiausia, sau, o tada ir skaitytojui, nes kas kitas tas mintis ir perskaitys. Ir tas melas bus toks kvailas ir vaikiškas, bet ne visai aišku, apie ką ir kame reikalas. Kai paaiškėja, dažniausiai kyla ta reakcija: bet tai blt, kodėl? Kam šitaip skriausti – visų pirma – save? Taip, reikia cope‘inimosi mechanizmo, bet ar tai, ką tu sau padarai, iš tiesų tave gelbsti? Ar ne priešingai? O paskui pagauni, kad pats darai tą patį, ir dar ne taip jau retai.
Meistras.
Nu bet tie minčių srautai, tas lėtumas, tas žaidimas detalėmis ir tas sukimas ratais kvadratais apie nieką, bet realiai apie kažką be proto svarbaus, kartais vis tik knisa ir knisa juodai.
Ne išimtis ir šita knyga.
Protagonistė Katie – slaugė, vykstanti aplankyti savo vaikystės ir jaunystės, pavadinkime, draugo. Bet jei kada skaitėt Ishiguro, žinot, kaip ten pas jį su draugystėmis ir su kelionėmis būna. Tarkime, kelionė ne pas bet ką ir ne bile kokia. Praktiškai visa knyga – jos prisiminimai apie vaikystę, paauglystę, ankstyvąją jaunystę. Toks kaip ir coming of age, bet ne visai. Aplinka – tipinė privati britiška mokykla, kurioje mokiniai ne tik mokosi, bet ir gyvena. Vaikai kaip vaikai, mokytojai kaip mokytojai, bet kažkas taip ir nesusideda. Kas normalu, pas jį viskas taip ir būna. Bet fone kybo kažkas neaiškaus ir nemalonaus, trikdančio.
Ir taip iki kokio vidurio, kol kaip ir paaiškėja, kodėl.
Būtų buvęs šokas. Kaip mėgsta sakyti mama: „Tik anglas gali parašyti tokį siaubą.“ O čia rašė japonų kilmės britų rašytojas. Tai…
Kodėl nebuvo – prieš daug metų klasiokė žiauriai suspoilino man šitą knygą. Nesmerkiu – kai nežinai, tikrai sukrečia. Ir nežinau, ar drįsčiau paaugliui rekomenduoti, nebent labai brandus būtų. Nes ūch, kokia ji sodri.
Bet tai eik tu šikt, kaip man knygą pagadino. Nežinau, jei tada ji nebūtų įspūdžiu pasidalijus, ar būtų stipriai labiau patikę – nu žiauriai jis ne mano skonio. Bet va tie maži pagauti momentai, su kuriais gali tapatintis – kažkas tokio.
Jei taip aplinkui ir nesakant apie ką (čia tuo atveju, jei neskaitėt), likusi kelionės ir knygos dalis – žmogaus bandymas graibyti iš griūvančio ar jau sugriuvusio gyvenimo tai, ką gali, kol dar gali („The Remains of the Day“ – iš principo apie tą patį, tik švelniau). Ir tas procesas – labai skausmingas. Nes jau žinai, kad ką tu čia jau ir prigraibysi. O jie bando.
Kas erzina, tai tas beviltiškas protagonistų noras apsisaugoti, apsidengti kažkaip nuo tos žiaurios realybės, kai žinai, kad nu ne, nieko čia nepadarysi. Jei jau gelbėtis, laužk aplinkybes iš esmės – bėk, dink, kovok, priešinkis.
O jie pasirenka melą sau.
Kita įdomi potemė, kurios dar nebuvau atrišusi kituose Ishiguro darbuose – kaip auka gali ginti savo skriaudėją vien tam, kad pateisintų tą melą sau.
Čia kažkas kito lygio.
Ir labai paliečia. Kaip dažnai mes tai darome. Meluoti juk paprasčiau. O dar ir įprotis. O jei tą melą palaiko ir kiti?
Ir net kai drįsti maištauti, papriekaištauti savo skriaudėjui, tegali tik tiek, nes ir tiek, kiek išdrįsai, atima jėgas, atima galimybes, atima erdvę pabėgti ir pasislėpti savo mele.
Gal ir ne mele. Gal per skambiai pasakiau. Prieglobstyje, jei galima taip įvardinti.
Nežinau. Kas mane triggerina, kad kiekvieną kartą pajaučiu pyktį protagonistams. Visi jie pasirenka būti bejėgiais. Priklausomai nuo knygos, kai kurie vien iš savęs, kiti – ne, labiau aplinkybių aukos. Bet jiems visiems kažkas jų gyvenimuose iš pagrindų nėra gerai. Bet jie ne kovoja, jie slepiasi. Ir mane tai taip biesina. Jų reiktų gailėti, o mane ima pyktis.
Turbūt štai kodėl man taip sunku skaityti Ishiguro. Esu skaičiusi labai mažai interviu su juo; būtų labai įdomu žinoti, ar čia jis taip, ar čia aš.
Niekada nepamilsiu jo taip, kaip myliu Marquez‘ą. Bet žinau, kad ateity vėl ir vėl padarysiu tą klaidą: užsilipsiu ant grėblio paėmusi kitą jo knygą, kurioje jis vėl padarys tą patį, o aš vėl liksiu susierzinusi ir pikta.
Nes nu vis tik meistras, patinka jis man ar ne.
Bagažnikėlis 