The Draining Lake

Arnaldur Indridason, “The Draining Lake”, Vintage, 2010

Indridasono detektyvai įdomūs tuo, kad pateikiami labai realistiškai, o tiriami nusikaltimai padaryti labai įvairiomis aplinkybėmis ir nėra kažkokio vieno modelio, kuriuo būtų paremti. Ne taip, kaip pas Nesbo, kur jau iš anksto žinai, kad vaikysis serijinį žudiką sociopatą, o kraujas tykš fontanais.

Šįsyk Erlenduro byla ypač sunki iš techninės pusės. Nusekusio ežero dugne rastas žmogaus skeletas. Kieno?

Šalyje, kur žmonės kartais tiesiog dingsta, tai – klausimas, vertas milijono.

Tiesa, užuomina šįsyk yra: ant skeleto – smurto žymės, o pats skeletas – pririštas prie senos buvusio Rytų bloko radijo aparatūros.

Neaišku, kur tai nuves šalyje, kurioje Šaltojo karo laikais kirtosi JAV ir SSRS interesai.

Ieškodamas informacijos apie paslaptingąjį skeletą, Erlenduras pasigauna ir dar vieną bylą – prieš keliasdešimt metų dingusio žmogaus, kurio partnerė vis dar jo laukia.

O čia dar į trasą įšoka labai jau lygiagrečiai besiklostanti istorija apie kelis studentus socialistus iš Islandijos, besimokančius VDR.

Buvo įdomu skaityti, kaip Erlenduras rankioja ir į vieną paveikslą bando sudėti, regis, visiškai nesusijusios informacijos gabaliukus. Tik kad tai dėliojosi labai jau lėtai. Atitinkamai ir skaičiau kažkaip vangiau, įsivažiavau tik į antrą knygos pusę.

Susukimas neblogas, bet vis tik anos dvi knygos patiko labiau.

Nežinau, kuo paremta istorinė šitos knygos pusė apie socialistų studentų iš Islandijos gyvenimą VDR, tačiau atrodo, kad Indridasonas namų darbus pasidarė. Nėra, kad jis ten labai į geopolitinius gylius eitų, bet tokio WTF pojūčio, kaip po Mankellio „The Dogs of Riga“, tikrai nėra. Priešingai: skaitai ir liūdnai kinkuoji galva.

Skaitant knygą, susidarė įspūdis, kad dėl kažkokių maginių mistinių priežasčių, islandai apskritai geriau susipažinę su Rytų Europos istorija nei kitų Vakarų valstybių žmonės ir kažkaip labiau supranta buvusias Geležinės uždangos valstybes (gal čia dėl to, kad autorius – buvęs žurnalistas? Arba tiesiog Šaltojo karo istorija domisi?).

Atsimenu, kad kažkada nustebino, jog Kaune yra Islandijos plentas. Paskui išsiaiškinau, kad Islandija buvo pirma valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo taip keista ir netikėta, kad pirma reakcija buvo „Ką? Kodėl?“ Nors, kaip maža valstybė, įsitaisiusi patogiai toli nuo viso svieto, galbūt Islandija turi daugiau prabangos galėdama turėti individualią politinę laikyseną.

Studentų gyvenimo pokario metais Rytų Vokietijoje aprašymai stebėtinai rezonuoja su senelių ir tėvų patirtimi studijuojant Chruščiovo ir Brežnevo laikais. Griuvėsiai, gyvenimas komunoje, skurdas, nešvara, prievartinis „savanoriavimas“, visuotinis sekimas ir skundimas, nuolatinė rizika pakliūti į saugumo letenas. Tai skausmo kupinas Vengrijos pavasaris, tai Prahos…

Nors tėvas po šiai dienai buvusioms satelitinėms Rytų bloko valstybėms nusakyti vartoja terminą soclageris, vis dėlto mano tėvai tikėjo, kad ten buvo laisviau nei Sovietų Sąjungoje. Deja, iš pastaruoju metu pagausėjusios literatūros ir filmų apie gyvenimą VDR aiškėja, kad nelabai. Toks įspūdis kuriamas ir čia.

Gerai, kad apie tai, net jei ir pramoginiu formatu, kalbama ir ten, kur žmonėms kliuvo prabanga nepakliūti į autoritarinio socializmo gniaužtus. Nes stigma atskirties tarp Rytų ir Vakarų Europos, deja, ir po šiai dienai yra 😦

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s