Dark

“Dark” (2017-2020) – vokiškas mokslinės fantastikos serialas

„Netflixo“ serialą „Dark“ pradėjau žiūrėti kaip detektyvą. Tačiau apsigavau. Ne dėl to, kad detektyvo elementų nebūtų, o todėl, kad serialas toks eklektiškas, jog jame telpa mažiausiai keli skirtingi žanrai. Detektyvas, fantastika, psichologinė drama, siaubiakas, coming of age, netgi muilo opera. Ir kas keista, visa tai kažkaip žiūrisi. O dar keisčiau – serialas tai vokiečių. Vokiečiai ir fantastika? Su visa pagarba, be Goethes „Fausto“, brolių Grimmų ar Michaelio Ende apie vokišką fantastiką buvau girdėjusi mažai. Pasirodo, yra. Bet apie viską nuo pradžių.

Serialas prasideda tuo, kad Jonas Kahnwald, atsigavęs nuo kelis mėnesius jį kankinusios skaudžios netekties, grįžta į mažo Vokietijos miestelio Winden mokyklą. O per tuos kelis mėnesius gyvenimas tai nesustojo. Santykių dinamika su drauge (Martha Nielsen) pasikeitė. Dingo bendramokslis. Užtat bent draugai liko. Pats pačiausias (Bartosz Tiedemann) pasiūlo pramogą – susirinkti dingusio bendramokslio chaltūrą (žolę & shit) ir pasipelnyti patiems. Planą nugirsta tiek pati draugė, tiek jos brolis (Magnus Nielsen). Ką darysi, teks chaltūra dalintis.

Geresnės vietos nei šalia miestelio ir jo atominės elektrinės miške nusidriekusių urvų narkotinėms medžiagoms slėpti, aišku, nėra. Dar geriau, kai paaiškėja, kad į mini aferą įsivėlę draugai atsitempia dar ir mažąjį broliuką. Tačiau visus jau aplenkė klasiokė (Franziska Doppler), nušniojusi narkotines medžiagas tiesiai iš panosės. Ką daryti? Aišku, bandyti atimti jas jėga.

Paaugliams susistumdžius urvuose pasigirsta keisti garsai. Ima gesti prožektoriai. O aplink miške traška braška lyg kas aplink vaikščiotų. Pila kaip iš kibiro. Naktis. Žodžiu, baisu. Belieka nešti kudašių. Pavyksta. Tačiau paaiškėja, kad vienas jų dingo. Ne kas kitas, o mažasis broliukas.

Jei pykstat, kad prispoilinau, tai nė velnio. Epizodas tik pirmas, o Pandoros skrynia tik atsiveria.

Miestelis mažas, tad tyrimo imasi ne kas kitas, kaip dingusio berniuko tėvas (Ulrich Tiedemann) ir Franziskos mama (Charlotte Doppler). Paaiškėja, kad, be jau dingusio paauglio, prieš 33 m. dingo ir Ulricho brolis. Bendras vardiklis? Miškas, atominė elektrinė ir nelemtieji urvai. Maža to, ima dėtis keisti dalykai. Dinginėja žmonės. Po miestelį ima trintis kažkokie neaiškūs tipai. Atsiranda neidentifikuotas siaubingai sužaloto berniuko kūnas. Žodžiu, prasideda labai komplikuotas tyrimas, o fone stūkso urvai ir paslaptingoji elektrinė.

Tai viskas gerai, detektyvas ir dar toks pobaisis. O fantastika?

Va čia tai jau nespoilinsiu. Pasakysiu tik tiek, kad veiksmas vyksta keliais skirtingais laikmečiais. 2019-aisiais, dingus keliems vaikams. 1986-aisiais, dingus Ulricho broliui. 1953-iaisiais, bestatant atominę elektrinę. Ir kad viskas susiję. O Nielsenų, Kahnwaldų, Dopplerių ir Tiedemannų likimai persipynę taip, kad nė ir nesusapnuosi. Dėl serialo fizikos abejoju, bet kadangi nieko apie ją neišmanau, susižiūrėjo.

Žiūrint filmą, kilo asociacijos su legendiniu „Twin Peaksu“. Mažas miestelis, lavonai, paslaptys, skeletai spintose, ominous atmosfera. Kažkas kažką pasako, kažkas kažką slepia, kažkas sąmoningai ar ne klaidina, kažkas tyli. Detektyvo, paslaptimis aptekusios bendruomenės ir dramos miksas. Kraupą varantis garso takelis. Šitai man patiko.

Neapsakomai patiko aktorių parinkimas. Kai kuriuos personažus sutinkame įvairiais jų gyvenimo etapais – vaikystėj, paauglystėj, suaugusius ar senukus. Visus juos vaidina skirtingi žmonės. Tačiau dažnu atveju jie panašūs ne tik fiziškai, bet sinchronizuota jų mimika, eisena, netgi rankų gestai. Nerealu. Žiūri, lygini ir mėgaujiesi.

Laikmečio detalizacija pasirodė kažkas tokio. Scena vis ta pati – Windeno miestelis. Tačiau jis vis kitoks. Turbūt iš visos Vokietijos surinkti seni automobiliai, tokie, kokie važinėdavo aštuoniasdešimtaisiais ar penkiasdešimtaisiais. Atkurtos ar iš kažkokių podėlių ištrauktos policijos ar medicininio personalo uniformos. Petukai, džinsai, kelnės, striukės, makiažas, plaukuosenos tai kaip iš „Burdos“ žurnalų ar anioliasdešimtųjų plokštelių viršelių, tai skrybėlės, švarkai, marškiniai, kaklaraiščiai ir megztos liemenės ar varpo formos suknelės ir apytrumpiai susukti plaukai kaip iš penkiasdešimtųjų reklamų. Net kitiems laikmečiams sušmėžavus jų rakundai ištraukti. Tai Nena „Irgendwie, irgendwo, irgendwann“, tai Kreator „Pleasure to Kill“. Labai atmosferiška. Penkiasdešimtųjų muzikos kažkaip mažiau, kaip tik nustebino tyla, bet, matyt, prie situacijos derinta. Kostiumų, laikmečiui būdingų praktikų džiaugsmui užtenka.

Siužeto išdėstymas sukėlė mišrius jausmus. Su tiek laiko linijų, paslapčių, personažų ir jų skirtumų amžiui bėgant susigaudyti sunku. Kiekvienas veiksmas, kad ir kada bevyktų, daro įtaką kitiems. O vyksta visko TIEK. Scenos trumpos ir keičiasi dažnai. Sunku bingewatchinti. Pasimirš, kas vyksta. Jei žiūrėsi po vieną – irgi gali neužsifiksuoti. Taip ir norisi kiekvieno epizodo metu schemutę braižytis, kas su kuo susiję, kas kieno pasekmė. Kai kas atspėjama. Kai ko niekaip be fantastinių elementų neišspręsi. Galvaskausmis tikėtinas.

Seriale daug ašarų ir nepelnyto skausmo, jausmų, kuriuos personažų patiriamose situacijose vargu ar įmanoma pažaboti. Komplikuoti tarpusavio santykiai, sunkūs sprendimai, ko gera, labiau dėmesio centre nei detektyvas ar fantastika. Veikėjai sukasi užburtame rate, tyčia arba ne skaudindami vieni kitus. Man kartais kildavo klausimas, kur link visa tai veda. Kam tuos perzonažus kankinti? Viena vertus, filosofuojama, ar mes laisvi rinktis, ar viską nulemia likimas; kurie gyvenimo momentai paverčia mus tuo, kas esame; jei galėtume grįžti į praeitį ir paprotinti beklystantį save, ar darytume tą patį? Tačiau daug ir pasikartojimų, kas man kartais strigo. Fatalizmas kol kas laimi. Koks nors personažas nori pakeisti situaciją, tačiau viskas nueina velniop nepaisant arba kaip tik dėlto, kad jie bandė tai padaryti. Truputį gąsdino tas pragariškas bergždumo ir ištęstumo jausmas. Kita vertus, to gal ir reikia serialo minčiai. Bet vis tik, o kur tai nuves?

Trečias sezonas beišeinąs jau išėjo, žiūrėsiu. Vienintelis nuogąstavimas, kad serialo kūrėjai nepasimestų tarp detalių, žanrų ir siužeto painiavos (kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų). Aprėpti jie nori daug, kad tik nepaslystų.

UPDATE‘as: peržiūrėjau jau ir trečią sezoną. Įspūdis?

Maniau, kad painiau jau nebeįmanoma.

„Halten sie mein Bier, bitte!“ – pasakė serialo kūrėjai. Jeigu painiava pirmuose dviejuose sezonuose buvo dvimatė (aš ne apie ilgį ir plotį), tai čia atsiranda visai kitas sudėtingumo matmuo. Belieka tik kantriai žiūrėti ir laukti, kuo viskas baigsis.

Stebėtina, bet sprendimas atsiranda. Visai net gražus, kas labai kontrastuoja su bendra serialo atmosfera. Ir net įtikina. Va ar nustebins, čia klausimas. Pažiūrėkit patys.

Minėjau, kad žiūrint gąsdino bergždumo, ištęstumo, beviltiškumo jausmas. Pasirodo, viskas su tuo buvo gerai – taip ir turėjo būti. Pažiūrėjus „Dark“, posakiai „užsiciklinti“ ir „pragaro ratai“ įgauna naują prasmę. Esminis klausimas – ar įmanoma iš to išsiveržti ir kaip tai padaryti?

Pirmi sezonai paleido aibę klausimų, o trečias sezonas turėjo užraišioti palaidus galus. Tai iš esmės padaryta, tačiau vietomis gal kiek skubokai. Pagal tai, kiek investuota į kai kuriuos personažus, tikėjausi daugiau jų backgroundo 😦 Tačiau tam jau reiktų ketvirto sezono, o to jau gal būtų ir per daug. Tos kelios užskubintos linijos man buvo minusas, bet ne toks, kad nenorėčiau žiūrėti.

Ar žiūrėsiu vėl? Taip. Aišku, praėjus kiek laiko. Konceptas man visai patiko, net jei ir nenustebino tiek, kiek tikėjausi, o vaidyba patiko tai net labai. Kadangi esminė idėja dabar jau aiški, galėsiu gilintis į kelias painesnes detales (persikryžiavimai, galimybės ir panašiai).

Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s