Studijos „Ghibli” filmus galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Dažniausiai jie nepririšti prie kažkokios ypatingos vietos ar laiko, istorijos rėmų galbūt nelaužo, tačiau kiekviena kažkaip paliečia. Kartais sentimentalu, bet gražiai. Regis, kaip ir vaikams, bet dar kažkokio papildomo gylio yra.
O gamtos ir miesto peizažai…
Žodžiu, kai „Netflix“ ant viso svieto pasigyrė nusipirkęs teises rodyti „Ghibli“ filmus, apsidžiaugiau („Netflix“, tiesa, yra ne visi, daugiau “Ghibli” filmų rasti galima čia). Pagaliau nebereiks ieškoti diskų ar streamo neaiškiuose puslapiuose ir rizikuoti skylėmis ugniasienėje. Juolab, kad ne viską buvau ir mačiusi.
Tad vakar įlindau pasižiūrėti „From Up on Poppy Hill“.
Tai istorija apie paauglius (dėl paties laikmečio pateikimo vis norisi sakyti smetoniškai – gimnazistus, nors „From Up on Poppy Hill“ veiksmas vyksta vėliau), bandančius išgelbėti savo (norisi sakyti, sąjungos) pastatą būreliams. Japonija mat gražinasi 1964 m. olimpinėms! O pastatas nei priežiūros nei remonto nematęs nuo neaišku kurio imperatoriaus laikų.
Ši bendruomeniškų gimnazistų linija perpinama su dviejų vienišų paauglių – Umi ir Shun istorija. Čia būtų klasikinė naujai užgimstančios draugystės pereidinėjančios rimtesnių jausmų link, jei vyresniųjų kartų užvirtos komplikacijos.
Filmas labai įdomus istoriniu požiūriu: 1964 m. – tai ir olimpinės artėja, pasaulyje vyksta šaltasis karas, o Japonijoj užaugo ištisa Korėjos karo našlaičių karta. Laikmečio dvasia atsispindi labai politiškame gimnazistų elgesyje. Mokiniai susiskaldę į palaikančius būrelių pastato išsaugojimą ir jam prieštaraujančius. Jie vieni su kitais debatuoja, bando įtikinti vieni kitus per mokyklos laikraštį, rengia nutrūktgalviškus flashmobus.
Apskritai, buities detalizacija yra stiprioji šito filmo pusė. Laivai, laivai, laivai. Džiazova muzika. Apvalių formų a la vabaliukiški apvalių formų automobiliai. Šešiasdešimtųjų filmų ar reklamos plakatai, Coca colos reklamos, dujinės krosnelės, volai skalbinių lyginimui, kojinių adymas. Ir kažkodėl tai, kad niekas nesiplauna rankų O_O
Ir dar – peizažai ir panoramos. Jūra, laivai, jau kažkokiu simboliu tapęs dviratis, visu greičiu riedantis nuo kalvos…
O va bundančių jausmų linija tokia… kaip čia pasakius. Man kiek per daug slice of life, o labiausiai tai paties life. Tikrai jautri ir liūdna istorija, bet susižiūrėjo kažkaip taip. Net patys personažai juokauja, kad jiems gyvenimas susiklostė kaip pigioj melodramoj. Nežinau, gal tiesiog išaugau. O gal kultūrinės empatijos pritrūko.
Filmas statytas Goro Miyazaki, meistro Hayao Miyazaki sūnaus. Tai, berods, dar tik antrasis jo, kaip režisieriaus, darbas. Kaip jam toliau seksis rungtis su tėvu, dar pamatysim.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Noir Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 