Černobylio malda

Svetlana Aleksijevič “Černobylio malda. Ateities kronika” Alma Littera, 2015 m.

Būna, kad perskaitai knygą ir ji tave sukrečia. Ne formos ar stiliaus viražais, o tuo, kad paliečia kažką labai esminio apie žmogaus prigimtį. Ne kažką tauraus ar kilnaus, o priešingai, tamsaus ir purvina, bet labai žmogiška. Tokie yra, pavyzdžiui, „1984“. Ir vis tik juos (tam tikra prasme) skaityti lengviau nei „Černobylio maldą“, nes žinai, kad jie – viso labo teorinis modelis, simuliacija, proto mankšta, net jei ir labai panaši į kai kuriuos šio pasaulio veikimo principus.

O čia viskas tikra. Ir tai baisiausia.

S. Aleksijevič pašnekovai pasakoja apie tai, kaip 1986 m. Černobylio AE tragedija palietė jų gyvenimus. Radiacijai, kad ir kokias siaubingas pasekmes ji keltų žmonėms, patyrusiems pačią avariją, Pripetės ir aplinkinių miestelių ar kaimų gyventojams, čia ne visada tenka pagrindinis vaidmuo. Kartais baisiau yra patys žmonės. Jų trumparegiškas godumas, savanaudiškumas, melas (individualus ir sisteminis), sisteminė prievarta, nenoras aiškintis, kalbėtis, įsiklausyti, amžinas noras bet kokia kaina pridengti savas subines ar tiesiog būti viršesniam už kitus, visuotinės korupcijos išnaudojimas savais tikslais…

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu, šlykštus, chroniškas faktų, informacijos slėpimas tada, kai gyvybiškai būtina perspėti šalia sprogusios elektrinės gyvenusius žmones ir juos iš ten pašalinti, pažįstamas ir iš garsiojo HBO serialo (būtent jis paskatino mane perskaityti šią knygą).

Tačiau liudininkų prisiminimai išduoda daug daugiau.

Kalbama apie spaudimą gydytojams, kad šie aiškintų, jog saugu vartoti žemės ūkio produkciją iš radiacija užterštų teritorijų, kai čia pat prievarta surinkti „savanorių“ būriai gadindami savo sveikatą ir gyvenimus likviduoja avarijos pasekmes plaudami namų stogus ar nukasinėdami žemės sluoksnius nuo sodybų, kurios anksčiau ar vėliau vis tiek bus palaidotos.

Apie filmuojamas propagandines juostas apie karvių varymą šalin nuo reaktoriaus, tai darančius kolūkiečius apdovanojus medaliais, pačias karves už kadro suvarius į tranšėją ir „palaidojus“, o iš žurnalistų ar tarybinio „dokumentinio“ kino operatorių, filmavusių reaktoriaus tvarkymo darbus, medžiagą atėmus ir sunaikinus. Apie rajoninę valdžią, skatinančią surinkti radioaktyvią produkciją, tai stebint mokslininkams ar gamtos inspekcijai, kad įvykdytų visus planus, o paskui ją „palaidotų“ arba, valdžiai žinant arba ne produkcijai išėjus į plačiąją Baltarusijos rinką. Apie slaptas instrukcijas, kaip apdoroti radioaktyvią produkciją, maišant ją su kitais maisto produktais ir pateikiant ją niekuo dėtiems žmonėms. Apie radioaktyvių medžiagų „laidojimą“ tiesiog sukišant jas į gruntinius vandenis.

Apie suvarytas sveikatas, gyvenimus, neteisingai nuskriaustas šeimas. Atstumtus, nužmogintus žmones, nebeturinčius šiame pasaulyje vietos. Vienatvę, sielvartą, liūdesį, ilgesį. Apie bejėgius, už nieką nuskriaustus gyvūnus.

Apie beribio naivumo ar tiesiog nenorinčius priimti realybės žmones. Žmones, širdingai vaišinančius svečius radioaktyvia naminuke. Žmones, nenorinčius ar negalinčius palikti gimtųjų namų ar savavališkai į juos grįžtančius. Kartais iš beribio ilgesio, kartais dėl to, kad šiame pasaulyje jiems vietos daugiau nėra. Vienišus, liūdnus žmones.

Labai norėčiau visą kaltę suversti sovietinei sistemai. Tačiau liudininkų prisiminimai byloja, kad čia glūdi kažkas daugiau. Ne sistema išvogė radioaktyvios karinės technikos parkus ar „švytinčias“, apleistas sodybas. Blogis, kvailumas, beribis godumas juk slypi pačiuose žmonėse. Sistema šias ydas tik išryškina. Kovą gavom progą pasirepetuoti. Kaukių trūkumas, tuščios parduotuvių lentynos – nepanašu?

Blogio mechanizmas veiks ir apokalipsės metu. Aš tai supratau. Žmonės taip pat liežuvaus, pataikaus viršininkams, gelbės savo televizorių ir karakulio kailinius. Ir prieš pat pasaulio pabaigą žmogus liks toks pat, koks yra dabar. Visada.“

Ištrauka iš vieno S. Aleksijevič pašnekovo prisiminimų, Černobylio malda

Man labai baisu. Tai kartosis. Didesnio ar mažesnio masto apokalipsės įvyksta dažniau nei manom. O ir Černobylio problema lieka, kol ten viskas suskils. Milijardui, o gal keliems, metų. Sarkofagai labai laikini, šiuo metu ten siaučia miškų gaisrai, vis maišosi ta prakeikta politika…

Man ši knyga yra apie tamsiąją žmonijos pusę ir vilties kibirkštėlių paieškas. Panašu, kad kapstyti reikia giliai.

Knygą perskaityti rekomenduoju vienareikšmiškai. Ši apžvalga teisybės jai nepadaro – to aprašyti neįmanoma. Liudijimus reikia perskaityti. Lengva nebus. Gali kilti noras išgerti. Tačiau verta, vien tam, kad atpažintume savo tamsiąją pusę ir su ja kovotume.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s