I Lost My Body

„I Lost My Body“ (2019) – keistas, bet patrauklus filmas.

Mėgstu animaciją. Ypač – pilnametražę. 2D, 3D, pieštą rankomis, kompiuterinę – visokią. Patinka spalvų, formų, stilių įvairovė. O dar ir tai, kad tiek personažai, tiek aplinka sukuriami bemaž iš oro tam vienam kadrui, tam vienam emocijos ar nuotaikos fragmentui, daro animaciją pranašesnę prieš filmus, dažnai apribotus biudžeto, techninių galimybių ir aktorių talento spektro.

O jei dar animacinis filmas lengvai keistas…

„I Lost My Body“ keistas ir ne lengvai.

Filmas prasideda keliais trumpais plaštakos ir sumaitotų akinių kraujo klane kadrais. Ne visai tai, ką tikėjausi matyti vėlyvą šeštadienio vakarą! Paskui veiksmas persikelia į ligoninės ar morgo kambarėlį. Nukirstoji ranka, kažkieno uždaryta šaldytuve, veržiasi į laisvę! Ir jai pavyksta – stebint atsitiktinai iš šaldytuvo išsviestam akies obuoliui, slapstantis nuo triukšmą išgirdusio ir kambarį patikrinti nusprendusio ligoninės ar morgo darbuotojo ranka tyliai spūdina ieškoti savo kūno.

Paprastai tokios scenos būna prastas ženklas (nesu siaubiakų gerbėja). Tad kodėl nemečiau filmo?

Ranka gyva. Ne todėl, kad juda autonomiškai nuo savo kūno, kuriam (šiuo metu) dar iš viso nežinome, kas atsitiko. Ranka pati savaime yra atskiras personažas su savo sąmone, ik jai būdingu apgamu, specifiškai jai gresiančiais pavojais ir jos reakcijomis į situacijas. Kiekvienas rankos judesėlis labai gerai animatorių apskaičiuotas ir atspindi rankos jauseną ar būseną tuo metu. Ranka atsargiai tykina pro pavojus, išsigandusi sustingsta it stabas, stabteli abejodama ar svarstydama, įsitempusi kaunasi žūtbūtinėj kovoj dėl išgyvenimo, entuziastiškai skuba tikslo link. Nepanaudojamas nė vienas žodis nusakyti rankos būsenai, nes nei yra kam, nei to reikia – tokia išraiškinga „I Lost My Body“ animacija.

Perspektyva, atskleidžiama rankai keliaujant per miestą – labai verta dėmesio. Mums įprastas pasaulis be šeimininko likusiai vienišai rankai – labai pavojingas. Jai reikia saugotis, kad neatkreiptų žmonių dėmesio, gintis nuo įvairių laukinių gyvūnų (ypač sukrėtė scenos su balandžiu ir su besigviešiančioms suėsti ranką žiurkėmis tarp metro bėgių – besidaužančia širdimi pergyvenau dėl rankos kiekvieną šios scenos akimirką), vabzdžių, netgi augintinių, nusprendusių, jog aptiko naują žaisliuką. Kiekvieną kelionės akimirką išnyra naujas pavojus ar kliūtys, trukdantys rankai pasiekti tikslą ir visus jai reikia nugalėti.

Visos šios odisėjos metu ranką lydi prisiminimai iš jos šeimininko vaikystės ir kelių savaičių prieš jam prarandant ranką. Čia noriu dar kartą pagirti animaciją – flashbackai iš rankos gyvenimo jai tebesant šeimininko kūno dalimi – pasakiški. Kiekvienas pojūtis, suteiktas tos rankos – pro pirštus byrančios pajūrio smiltelės, pirštais pagauta saulė – pateikti labai jautriai. Sekdami rankos kelionę, sužinome, kad kadaise ji priklausė jaunam vaikinukui, Naoufeliui. Jo istorija, jei nebūtų pateikta tokiu neįprastu būdu, ir jei pats personažas nebūtų savotiškas, būtų bemaž banali.

Mažasis Naoufelis – labai jautrus, mylinčios šeimos pasauliu besimėgaujantis mielas vaikas su (kaip visi vaikai) didelėm svajonėm. Ir su polėkiu – kam dar į magnetofoną įrašinėti žydinčių gėlių šlamėjimą? Viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai per automobilio avariją žūva Naoufelio tėvai ir jį priglaudžia, švelniai tariant, nemalonūs (turbūt) giminės. Kontrastas tarp jaukaus šilto vaikystės gyvenimo ir suaugusio Naoufelio gyvenimo – žiaurus. Naujųjų globėjų nemylimas, gyvenantis svečioje šalyje beveik skurde, užuot išpildęs savo vaikystės svajones, vaikinukas vargsta kaip picų išvežiotojas. Šiuo metu tiek ranka, tiek Naoufelis – visiškai vieniši dideliame baisiame pasaulyje.

Prancūziško egzistencializmo klasika.

Darbas Naoufeliui einasi prastai, o vieną ypač šlamštiną vakarą jis susimauna pristatydamas picą Gabrielle, jaunai merginai, gyvenančiai viename daugelio butų blokų. Užuot užsakiusi naują picą ar priėmusi tą, kurią atvežė Naoufelis, Gabrielle leidžiasi į stereotipiškai žaismingą pokalbį, kuris visiškai užkabina vaikinuką. Norėdamas artimiau susipažinti su mergina, jis ima ją sekti. Klasikinis geranoriško stalker variantas.

Istorija, kaip Naoufelis bando palenkti Gabrielle, pateikiama šiltai ir žaismingai, ir nuotaika kažkuo primena Miyazaki ar Shinkai darbus – nors kiekviena meilės istorija yra savaip banali, „I lost my body“, kaip ir tos anime, išgrynina tuos ypatinguosius besimezgančių naujų jausmų aspektus. Apskritai, panašumų su anime daug tiek istorijoje, tiek jos pateikime – spalvų gama, herojų susitikimai bibliotekoje, melancholiški vieniši horizontai regimi nuo daugiabučių stogų, virš realistiškų miesto panoramų medituojantys personažai, keisti, su veikėjų gyvenimo virsmais ar svajonėmis susiję simboliai (musė, iglu, kosmonautas, skėtis), lydintys tiek Naofelį, tiek jo ieškančią ranką.

Patiko ir garso takelis – elektroninė muzika čia naudojama lygiagrečiai su repu/hip hopu (repas prancūzų kalba skamba netikėtai gražiai) ir vykusiai priderinta prie personažų būsenų.

Apie pusę filmo svarsčiau, ką jis man savo keistumu vis dėlto primena. Ir supratau – „Amelie“. Tik nesupratau, kodėl: prancūziškas? kiek siurrealistinis? priimtinai kitoks? Pasirodo, „I lost my body“ paremtas knyga „Happy hand“, kurią parašė Guillaume Laurant, kadaise parašęs ir scenarijų „Amelie“. Ir ta magija jaučiasi ir čia.

Be formos ir pateikimo, apie ką filmas?

Filmo personažai, ypač Naoufelis ir ranka – kažkokie svetimi, nestandartiniai, labai vieniši ir nesaugūs juos supančiame pasaulyje. Ieškantys žmogiškos šilumos. Palikti vieni tvarkytis su situacijomis, kurių jie pakeisti negali, rasti savo būdą jas išgyventi. Stebint juos, ypač Naoufelį, kyla klausimas, kiek tai galima padaryti? Net jei dalis tavęs ryšis palikti praeitį ir kurti nauja, kas nutiks kitai?

Tai atsakyti paliekama patiems žiūrovams.

Jei patiko šis filmas, rekomenduočiau:

„Amelie“ (2001) – mielai keistų filmų klasika. Istorija apie labai uždarai gyvenančią ir pasaulį gan kitaip matančią merginą Monmartre, vieną dieną nusprendusią padėti aplinkinių gyvenimams keistis į gera. Yra ir šilta ir neįprasta meilės istorija.

Makoto Shinkai filmai.

„5 Centrimeters per second“ (2007) – trys labai melancholiškos istorijos apie vaikiną, įvairiais gyvenimo etapais skirtingais rakursais susiduriantį su savo ar kitų žmonių jausmais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka neišpildyti. Kaip ir kodėl – spręsti žiūrovui.

„Whisper of the Heart“ (1995) – istorija apie mergaitę, kuri pastebi, kad visas jos skaitomas knygas jau perskaitė kažkoks vaikinukas. Mergaitė nusprendžia išsiaiškinti kodėl, ir kas jis per vienas. Susidūrusi su juo akis į akį, mergaitė nemaloniai nustemba dėl jo šiurkštaus elgesio, tačiau netrukus netyčiomis aptinka labai netikėtą jo pusę.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s