Fahrenheit 451

Būna kartais toks jausmas – vaizdas tarsi juodai baltas, kol kažką darai (vaikštai, kalbi), viskas tarsi normaliai, o staiga pasijunti tarsi vatos užrūkęs ar lyg kažkam į galvą vandens pripylus – nebeaišku, kas, kaip ir kodėl. Staiga paaiškėja, kad sapnuoji, ir dar košmarą.

Ray Bradbury „Fahrenheit 451“ Harper Voyager ,2008

Va toks jausmas mane lydėjo skaitant „Fahrenheit 451“. Ko norėti – distopija, ateitis, kurioje knyga laikoma bereikalinga našta dūšiai saugotiniems neįvardintos, bet numanomos amžinai kariaujančios valstybės gyventojams, ir už jos laikymą ar – neduok Die! – skaitymą, dera knygą sudeginti, o jos savininką – griežtai nubausti. Nubausti, ar bent jau prisikabinti galima ir už tai, kad tiesiog galvoji. O kam (ir ar apskritai galima) galvoti, kai dieną naktį tave iš visų pusių zombina televizoriaus ekranai, kuriuose vaizduojami personažai – the family – tikresni nei tavo paties namiškiai?

Tokiame stipriai cenzūruotame košmare, neįvardintoje, bet numanomoje valstybėje pamažu ir bunda knygos herojus, fireman Guy Montag. Kurio darbas ir yra deginti viską, kas neįtinka sistemai (knygas – su keliagubu užsidegimu). Įkvėptas netikėtai laisvos sielos jaunos kaimynės, Montag kuo toliau, tuo labiau randa priežasčių baisėtis jį supančia realybe ir smalsauti, ar knygose neslypi išeitis.

„Fahrenheit 451“ perskaityti tikrai dera bent kartą gyvenime. Daug kas jau bus taip ir padaręs, ir vargu, ar prie jų įspūdžių galiu pasakyti kažką nauja ar įdomaus.

Vis tik, skaitant šią knygą iš galvos nėjo mintis, kiek daug šios distopijos elementų yra ir mūsų gyvenimuose!

  1. Nuolatinis sekimas. Knygoje, kaip ir realiuose autoritariniuose režimuose, vieni kitus stebi ir gaisrininkams(? – firemen) nusižengimus raportuoja visuomenės nariai. Ypatingais atvejais – The Hound. Mus seka įvairūs nemokamo sūrio spąstuose tiekėjai, sukčiai, vieni kitus įvairiomis prasmėmis sekame socialiniuose tinkluose. Kur reputacija, išsakius mintį, neatitinkančią priimtino kanono, gali būti sudeginta akimirksniu. Gerai, kad šiuo metu galios centrų daug ir konkurencija tarp jų didelė. Antraip…
  2. Ekranizacija. „Fahrenheit 451“ visuomenė dieną naktį leidžia vadinamuose parlours – svetainėse su dideliais (per visas tris ar keturias sienas) telikais, stebėdami neaišku ką – vadinamąją „šeimą“, dienų dienas rėkaujančią velniai žino ką. Kuo ne realybės šou? Mes nuo TV jau gal kiek atsitraukėme, bet vien tam, kad jį pakeistų interneto grožybės nešiojamuose kompuose, planšetėse ir smartphonuose. Aš gyvenu kompe ir ne visada jaučiuosi turinti galią tai pakeisti.
  3. Greitis, paviršutiniškumas. „Fahrenheit 451“ jis atsiradęs tarsi savaime. Kaip natūrali knygų santraukų-santraukų-santraukų pasekmė. Gal kaip ir pas mus, dėl informacijos pertekliaus? Knygos personažai laksto dideliais greičiais, taškydami kitus žmones ar gyvūnus pramogai, nors jiems, sėdintiems savo parlours, velniai žino kam to reikia. Net reklamų stendai, ir tie ištęsti, kad būtų galima perskaityti lekiant šimtais mylių per valandą. Dialogas apie balsavimą per rinkimus – aktualus kaip niekad. Kasdienės skubos, pilna ir pas mus. Ačiū Dievui, ne kitų gyvybių sąskaita, bet vis tiek vargina.
  4. Netikras connectivity/informacinis triukšmas. Knygos veikėjai skęsta savo parlours ekranų triukšme, naikintuvų ūžesy, miega su Seashells – prietaisais, veikiančiais tarsi radijo imtuvas – ausyse. Kaip ir mes, imtuvais visada pasiekiami, tačiau su kuo nors normaliai pasišnekėti nei turi, nei nori, nei gali…
  5. Atitolimas nuo gamtos. Kuo besniegė, lietinga, purvina žiema užknisa, tai šviesos trūkumu. Ypač, jei nuo ryto iki vakaro gyveni ofise, taupydamas laiką važinėji autobusais/traukiniais užuot vaikščiojęs, o namuose, realiai, tik pavalgai ir išsimiegi. Natūralios šviesos nematai mėnesiais – kam važiuoti stebėti poliarinės nakties? „Fahrenheit 451“ veikėjai irgi daugiausiai lindi uždarose, dirbtinėse erdvėse – parlours, darbuose, metro. Vaikščiojimas lauke, augalų ar drugelių stebėjimas čia –  no go. Bradbury būdingas poetiškas lyrinis nukrypimas, bet labai suprastinas.

Žodžiu, kaip į vandenį, žmogus, rašydamas, žiūrėjo. Net audio knygą nuspėjo.

Režimo nuotaika pagauta puikiai. Jautiesi vienas normalus tarp pamišėlių/zombių. Skaitai ir viskas pilka-da-pilka (o parašyta tai stebėtinai gražia, poetiška kalba). Militarizmas. Veikėjai dingsta ir nebeatsiranda. Ir nesuprasi – režimas sudorojo ar patys laiku perbėgo kažkur, kur laisviau? O režimą įgalinantys veikėjai – neaiškūs. Kas jie? Išvis, ar jie žmonės? Velniai? Evil priests? Sistemos dalys ar jos palaužtos aukos?

Žodžiu, lengvą nepatogumą paliko. Vietomis kraupu, vietomis naivoka. Vilties kažkiek palikta, tai perskaičius, ne taip, kaip po „1984“, kartis nesinorės.

Jei patiko, rekomenduočiau:

„V for Vendeta“ (2005) – distopinis filmas apie alternatyviai susiklosčiusį gyvenimą Britanijoje, šalyje valdžią užėmus fašistinei/nacistinei partijai. Į nepavydėtiną situaciją po komendanto valandos pakliuvusią moterį išgelbsti galantiškasis aliteracijos meistras V. Paaiškėja, kad Guy Fawkes kaukę jis dėvi ne be reikalo – V su juo sieja ir idėjos.

George Orwell „1984“ – distopijos klasika, užmušusi mane realistišku, gyvenimišku žiaurumu.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s