Skaitydama „The Essex Serpent“, išgyvenau visą reakcijų paletę. Nors ir gražiai parašyta, knyga prasidėjo lėtai ir neįsivažiavo bemaž iki paties vidurio. Kai vis dėlto įsi-, buvo sunku paleisti iš rankų. Ir vis dėlto, kulminacija nebuvo tiek įtempta, kad atomazga atlygintų palaimingu atokvėpiu. Skaitant „The Essex Serpent“ lydėjo jausmas lyg užsisakius gurmanišką patiekalą, pernelyg sofistikovą skoniui, subrandintam druskos ir aštrių prieskonių.
Knyga prasideda Corai Seaborne – ko gera, autistiško berniuko motinai ir šviežiai našlei – pabėgus nuo turtingo, bet nemalonaus gyvenimo Londone tam, kad galėtų mėgautis savo hobiu – būti gamtininke. Su sūnumi ir kompanione atvykusi į Kolčesterį, čia ji išgirsta vietinę legendą apie paslaptingąjį Esekso slibiną.
Tikėdamasi daugiau sužinoti apie šią mistinę būtybę, Cora persikrausto į pajūrio kaimelį Aldwinter, o ją ten besivaikydama, atranda kai ką netikėta…
Užtruko, kol pripratau prie knygos tempo – iš pradžių tai buvo visiškas iššūkis. Autorė istoriją suka lėtai, konstruodama ją aprašymais, pasakojimais, prisiminimais, veikėjų jausmų analize. Aprašymai – labai gražūs, bemaž galima užuosti dumblą, mišką, miglą, pajūrio šlapynes ir visa ką persmelkiančią drėgmę – ar tai estuarija, ar kaimas, ar griuvėsiai Kolčesteryje.
Ir vis tik, nepaisant aprašymų grožio, vien jų – maža. Skaitant kurį laiką kamavo jausmas, kad, norint išjudinti istoriją, reikia kažkokio išorinio stimulo, nes veikėjų ambicijų, norų ar veiksmų tam dažnai nepakakdavo. Ganėtinai ilgą laiką pasakojimas sukosi apie moterį, visai patenkintą našlyste (kur intriga?), ir vikarą, vargstantį su pernelyg prietaringais parapijiečiais, kamuojamais slibino panikos. Su kažkiek užuominų į būsimus konfliktus, kol veikėjai užsiima savirefleksija.
Prisiskaičiusi apžvalgų tikėjausi, kad ši istorija bus kažkas tarp magiško realizmo, weird fiction, lengvo siaubiako ar kažkokios kitos siurrealizmo formos. Nė velnio. Kai kurie aprašyti epizodai tikrai pokraupiai – kad ir parapijietis, gaudantis kurmius, nudiriantis jiems kailiukus ir išdžiaustantis ant tvoros tam, kad atbaidytų slibiną. Knyga mini vietines keistenybes (didįjį 1884 m. Kolčesterio žemės drebėjimą), šiurpias legendas (Hadstocko bažnyčios duris, dengtas danų(?) plėšiko oda), tačiau jų nepakako sukurti atmosferai, kuri pateisintų prietaringų Aldwinter parapijiečių paniką.
Personažai. Kai kurie – labai gražiai sukonstruoti. Pavyzdžiui, autistiškas Coros sūnus Francis ar pamažu iš proto besikraustanti Stella.
’I’ve birthed five children,’ said Stella, with a little flash of temper: ‘Two of them dead. Spitting is nothing to me.’
Sarah Perry, The Essex Serpent
Kiti – ganėtinai nuobodūs (William, nepaisant to, kad, teoriškai, jis turėjo būti vienas istorijos variklių). Ganėtinai prieštaringus jausmus kėlė Cora (kaip moteris, išgyvenusi netikusią santuoką su sadistišku vyru – neįtikinamai gyvenimo džiaugsmo kupina). Martha – pernelyg aštri. Ypač prieštaringus jausmus sukėlė the Imp – man jis buvo toks tragizmo persunktas personažas, tačiau tuo pat metu kiek komiškai pateiktas, dėl ko man jo buvo labai gaila.
Personažų tarpusavio santykių dinamika gan keista – tokia keista, bet/kad net graži, o kartais – tiesiog keista. Situacijos, į kurias patenka personažai – irgi. Toks jausmas, kad šiuolaikiškos, laisvos, liberalios sielos įkalintos labai konservatyvioje aplinkoje.
Kas man skaitant „The Essex Serpent“ vis dėlto labai patiko, tai veikėjų vieni kitiems rašomi laiškai – šilti, žmogiški, labai jautrūs vieni kitiems ir aplinkybėms. Labai individualūs, su manierizmais, būdingais tik tiems veikėjams. Taip pat mėgavausi ir švelniomis smulkmenomis apie artimų tarpusavio santykius:
”Spencer withdrew a banknote from his pocket, set it silently on the floor, where his friend might mistake it for one he himself had dropped and forgotten, and closed the door behind him.”
Sarah Perry, The Essex Serpent
…
“…Luke discovers things remain the same. He can still barely afford his rent, reliant on banknotes he suspects Spence secretes in his room…”
Awwwwwwww…
Žodžiu, graži, bet tikrai keista knyga. Ir reikalaujanti dėmesio – kad patiktų, skaityti reikia lėtai, atsargiai ir dėmesingai. Tačiau net ir šitaip ją skaitant, garantijos, kad patiks, nebus.
Absurdas Animaciniai filmai Antologija Apsakymai Apsakymų rinkiniai Biografijos Biologinė fantastika Britų literatūra Cyberpunk Dark Fantasy Detektyvai Devyniasdešimtieji Distopija Drama Fantastika Grožinė literatūra Induizmas Istorija Istorinis detektyvas Istorinė dokumentika Kelionės laiku Kiti pasauliai Klasika Knyga ir filmas Komedija Lietuviška fantastika Lietuvių literatūra Magiškasis realizmas Meilės romanas Memuarai Mitologinė interpretacija Mokslinė fantastika Nepriklausomybė Psichinė sveikata Publicistika Re-reads Religija Rusų literatūra Sapkowskis Satyra Skandinaviškas noir Socialinė fantastika Socialinė inžinerija Studija "Ghibli" Viduramžiai
Bagažnikėlis 