The Stand

King’ą mėgstu ir kas porą metų bent kokią vieną jo knygą perskaitau.

Šįkart papuolė “The Stand”. Specialiai nesirinkau, tiesiog e-skaityklės programėlėj pasiduodu markentingui ir papigiaji prisiperku knygų. O tada jos guli.

Šiemet su skaitymu ypač prastai. Jei ne audio knygos, būtų visai nekas.

Nusprendžiau pabandyti prasijudinti su King’u. Paprastai jį skaityti lengva, pakabina išsyk. O tada dega valandos ir neduok Die reikia kur anksti atsikelti.

Nu ir ką. Vargau.

Knyga prasideda a la „Andromedos štamas” S. Kingo stiliumi.

Žemėje kyla gripo pandemija. Ne šiaip gripo, o paturbinto – čia nelabais tikslais kultivuotas išsprūdėlis. Tad ir elgiasi atitinkamai. O jei jo užkrečiamumas kaip tymų viruso ar net labiau? O mirtingumas – viršija Ebolą?

Prielaida sultinga. Ir čia King‘as nenuvilia ir taškosi atitinkamai sultingais vaizdiniais. Ir kūno skysčiai, ir papuvę/padžiūvę numirėliai. Už juos iš pradžių norisi pagirti. Žmogiškosios manieros, nuolat mus parklupdančios populiacijos lygmeniu pagautos tobulai. „Ai, tai aš čia tik trumpam.“ „Ai, tai gal čia nieko nebus.“ „Čia tik čiaudulys.“ „Skauda galvą, bet čia nieko tokio, prigulsiu/padirbsiu ir praeis.“

Pažįstama. O ir nėr Žemėj pavojingesnio žodžio už „Ai…“ Visų viešosios sveikatos ir ligų prevencijos ar valdymo Achilo kulnas – žmonės ir jų elgesio dėsningumai.

Skaityti šitą pandemijos metu turėjo tikrai būti kraupu ar bent jau atgrasu. Už šitai keliu kepurę.

Viena bėda.

Nežinau, kada, be Joe Abercrombie „The Heroes“, skaičiau tokią daugiaperspektyvę knygą. Rimtesnę perspektyvą turinčių veikėjų (POV) – keliolika. O kur dar visos smulkesnės gripo aukos.

Iš pradžių visokie kūno skysčiai ir kiti simptomai skaitosi smagiai. Bet kai užmojai epiniai, o POV veikėjų – šitiek, bet veikėjai tuo pačiu metu patiria kažką panašaus, viskas ima kartotis ir pradeda atsibosti. Atbunki.

Taip. Pirmą kartą skaitant King‘ą man buvo truputį nuobodu. Pirmi du-trys šimtai puslapių prailgo. Nes nu kiek galima? Susirgo, numiro, visur tas pats š…, supratom, važiuojam toliau. Jei norėsiu numirėlių ir klinikinių aprašymų, turiu krūvą ne grožinės literatūros apie gripą, marą, tuberkuliozę.

Kai bepradedu nusivilti ir svarstyti, ar verta tęsti toliau – vis tik čia King‘as – jis ištraukia kitą kortą.

Knyga staiga virsta post-apokaliptiniu pasakojimu.

Šitai ne nauja ir net ne taip labai įdomu. Bet King‘as nebūtų King‘as, staiga įsipaišo paranormalūs/supernatūralūs reiškiniai.

Ir va čia pasidaro įdomu.

Pasaulinio masto krizių metu žmonijai, panašu, dažnai pavažiuoja stogas. Su šituo net labai sutinku. Bet o kas, jei už to slypi kažkas konkretaus ir gal net kūniško?

Idėja gal irgi ne nauja – tai atsispindi tiek didžiosiose ar mažesnėse religijose, liaudies tikėjimuose ir pan.

POV veikėjai (ir ne tik jie) pradeda sapnuoti dvi paslaptingas figūras. Viena – kažkur Amerikos glūdumoj besidriekiančiuose kukurūzų laukuose gitara religinius himnus grojanti močiutė. Kita – tamsus, besišypsantis vyriškis. Abi figūros dvelkia mistika ir abi teikia kažkokios vilties, kad šiam pasauliui – dar ne viskas. Kuria figūra pasitikėti ir sekti, spręsti kiekvienam veikėjui.

Mintis įdomi. Bėda, kad išdėliojus keliolika perspektyvų, vėl prasideda pasikartojimai, kas vėl kelia norą praleidinėti puslapius viliantis, kad viskam klostantis gan lėtai, nepraleisi daug. Po teisybei, dažnu atveju taip ir būtų, bet buvo gaila veikėjų. Nes jie tai įdomūs.

Ne visi vienodai, aišku, nes pro pandemijos galvapjūtę prasprūsta ir labai vidutiniai žmonės, gyvenantys gan banalius gyvenimus, ir gan spalvingi kadrai.

Man įdomiausi turbūt buvo kurčnebylis Nick, su kitais žmonėmis bendraujantis beveik vien raštu ir protiškai ne visai įgalus, bet labai mielas Tom. Vienas – labai protingas, bet varžomas komunikacinės negalios ir iš to kylančių labai specifinių problemų, kitas – labai mielas, bet dėl savo trūkumų itin nuvertinamas kitų. Pagalvotum, ne tie žmonės, kurių evoliucija norėtų pasigailėti.

Jei neskaitėt, nespoilinsiu, bet galvokit dar.

Įdomu buvo skaityti ir savanaudžio bohemščiko Larry arką. Negaliu pasakyti, kad iki galo patikėjau jo charakterio viražais – King‘as vietomis užskuba ar palieka dalį argumentų už kadro, bet jis pasirodė ir protingas, ir nenuobodus.

Banalieji veikėjai pasirodė kiek nuobodūs, labai sunkiai sekėsi juos jaukintis.

Tas „negalėjau patikėti“ erzino ne taip jau ir mažai vietų. Ne vien Larry atveju.

Prisipažinsiu, kad daugiau tikėjausi iš antagonisto. Pirmame knygos trečdalyje piešiamas itin paslaptingas vaizdinys, sudaromi lūkesčiai, kad blogietis bus gan rimtas. O vis tik gavosi šabloninis kartoninis karikatūrinis, ypač paskutiniame knygos trečdalyje. Nuvylė.

Įdomiausia, kad poroj skyrių trumpai šmėkšteli epizodinis mini-antagonistas. O va šitas man buvo baisus.

Nors imk ir vietomis juos sukeisk.

Sunku buvo patikėti ir konfliktu – nelabai mačiau priežasčių jam kilti ar ženklų, kad tai, kuo numanomai viena fakcija grasina kitai, iš tiesų vyksta. Gal dalis problemos buvo tai, kad istorija man pasirodė truputį nesubalansuota ir „blogiečių“ perspektyvos nedaug. Nu baudžia prasižengėlius klaikia mirties bausme, tai ką. Neatrodo, kad tos fakcijos nariai su tuo jaustųsi ne itin patogiai. Gal jų kultūroj taip priimta. Kažkada turėjau ne itin blaivią diskusiją su draugu filosofu apie moralę skirtingose kultūrose. Jei X kitoje kultūroje norma, o mūsuose nesutinka su mūsų moralinėmis nuostatomis, ar X default‘u blogai? Nuoširdžiai nežinojau, ką pasakyti. Ir dabar nežinau. Tai, ėėė, ačiū? Penas apmąstymui?

Bet kuriuo atveju – nesitikėjo man tuo blogiu. Ne tuo, kad jo nebuvo ar kad jis – blogis, bet tuo, kad jis – egzistencinė grėsmė „gerajai“ fakcijai. Ir tai man kiek kišo koją mėgautis knyga.

O gerų minčių knygoje šiaip tai buvo. Ne tik tai, kad mūsų atgrubnumas mus kada nors pražudys, bet ir tai, kad blogiui daug nereikia. Ir paties blogio daug nereikia. Užtenka patylėti, nusisukti, nekreipti dėmesio, prisitaikyti. Ir blogis labai puikiai gali būti varomas gerų žmonių: jie tik dirba savo darbą. Šitai gal perteikta truputį in your face, bet tokia mintis, kuri labai rezonavo skaitant.

Gerai, kad populiarūs rašytojai apie šitai rašo.

Paskutinius du-tris šimtus puslapių suskaičiau su malonumu.

Labai patiko, kaip veikėjai bando post-apokaliptinėj visuomenėj tverti kažkokias organizacines struktūras, žaisti demokratiją. Jei yra tekę užsiimti saviveikla su bendraminčiais ir bandyti tai pakylėti į aukštesnį lygmenį, daug kas pasirodys pažįstama. Ypač tai, kad kartais pačioj pradžioj, kol viskas įsivažiuos, tenka ją nuleisti metodais, kurie, bent jau procese dalyvaujantiems, kelia klausimų. Bet svarbu, kad jie kiltų. Manau, kad King‘as saviorganizacijos procesą sudėlioja visai neblogai. Realybėj tikėčiausi daugiau žagsulių, bet skaitant visai suėjo.

Maloniai nuteikė ir tai, kad King‘as kažkokiu būdu sugebėjo suvesti POV veikėjus ir net gan logiškai. Man kiek kliuvo, kad tai truko padaryti gan ilgai ir pasikartojimai, bet kai veikėjai pagaliau susiėjo, pasidarė visai įdomu, kas jiems nutiks. Matyt, prisirišau ir buvo sunku paleisti.

Savaitgalį kalbėjausi su kitu King‘o gerbėju ir apšnekėjom, kad kartais jo darbuose matyti, jog pradėta rašyti su idėja, kuri nežinia kur nuves. Šito buvo ir su „The Stand“. Buvo kelios linijos, kurios man priminė „Anę iš Žaliastogių“. Ten kūrybingos apylinkės mergaitės pradėjo rašymo klubą ir viena jų, Anės draugė, prasitarė nužudanti savo veikėjus, nes nežinia, ką su jais daryti. Kertu lažybų, kad kelios siužetinės linijos užsibaigė būtent taip, kaip užsibaigė, nes King‘ui gavosi kažkaip panašiai. Poroj vietų gal net ir papykau, nes ne visai tie veikėjai, kuriems norėtųsi tokios baigties. Buvo ir visai numestų linijų. Aišku, nepatinka, tai parašyk geriau.

Kas visai įdomu, tai kad, pasirodo, skaičiau jau vėlesnį, papildytą knygos variantą. Nežinau, koks buvo ankstesnis, bet gal paaiškintų prailgusias vietas – King‘as kai kur norėjo daugiau background‘o veikėjams, veiksmas persikėlė dešimt metų į ateitį. Kas man visai paaiškino, kodėl poroj vietų buvo kilęs klausimas „pala, o tai kada čia viskas vyksta?“ Ir kodėl kai kuriose vietose pasirinkti gan specifiniai sprendimai.

Apibendrinant, nepaisant tų vietų, kur norėjosi botagėliu sušerti puslapiams, kad dalykai judėtų kiek greičiau ir kur užsiknisau nuo pasikartojimų, knyga visai patiko. Ir dėl to, kad pasirinkta eiti toliau, nei „Andromedos štamas“ ir kad pasirinkta sci-fi/post-apo/fantasy kombinacija. Ir kad vis tik yra apie ką pamąstyti.